NAUJIENA  

Šventklajūna į Himalajus. 2015 rugsėjo pab. - spalio pradž.

 
 
 
 

Skaitiniai   Jurga Ivanauskaitė: apie piligrimystę

Visais istorijos tarpsniais visose pasaulio šalyse žmonės, vedami ilgesio, Tiesos troš­kimo, atgailos, vilties arba nevilties, meilės Dievui ar kaip tik Jį praradę, tikėjimo ar staiga atsivėrusios prarajos, kurią tik tikėjimas gali užpildyti, po vieną, poromis ar būriais pakildavo į Kelionę.

 

Jau gilioje senovėje vyrai ir moterys, prieš tapdami žyniais, šamanais ar Dvasios kariais, privalėdavo at­likti paslaptingas šventas keliones, apie kurias liudija pasakojimai bei dainos, išlikę tiek Sibiro platybėse, tiek tarp Australijos aborigenų, eskimų, Šiaurės Amerikos indėnų ar Meksikos magų. Piligrimystė buvo populiari senovės Egipte, pagoniškoje Graikijoje ir Romos imperijoje. Ji tapo neatskiriama dvasinės praktikos dalimi Rytų šalyse: tereikia prisiminti kiekvienam musulmonui privalomą kelionę į Meką ar ir šiandien po šventas Indijos vietas visą gyve­nime tebeklajojančius sadhu*, pranašo Mahavyros pėdomis sekančius džainus* ar Tibeto, Korėjos, Japo­nijos, Kinijos budistus, lankančius Budą Šakjamunį menančias vietas.

 

Krikščionybė taip pat įrašė nemažą puslapių į didžiųjų piligrimysčių istoriją. Apogėjumi tapo XI a., kai tūkstančiai žmonių palikdavo savo namus ir traukdavo į Šventąją žemę, lankydami Jėgos vie­ tas, kurias kadaise lietė Išganytojo kojos. Ligoniai išgydavo, bailiai tapdavo riteriais, o puolusieji – šventaisiais. Tai anaiptol nebuvo lengvos kelionės. Jose tykojo daugybė pavojų, tiek išorinių, tiek paties žmogaus sielos gelmėse slypinčių, kai, anot vienos senos pasakos, „keliautojui į nugarą alsavo velnias, o prieš akis šiepėsi Mirtis“. Tačiau Kelio sunkumai visada atveria naujas gyvenimo prasmes ir perspek­tyvas, ligi tol nepatirtą, o gal kitaip ir nepatiriamą, neaprėpiamą laisvę.

 

Ar bereikia pridurti, kad nors piligrimai ir ke­liavo (keliauja, keliaus) skirtingų dievų, pranašų ar šventųjų pėdsakais, ieškojo (ieško, ieškos) Šventojo Gralio ar Švytinčios Šambalos, iš tikrųjų tai visada buvo (yra, bus) Kelionė savo paslėptosios esmės lin­kui. Psichoanalitikas Sheldonas B. Koppas knygoje „Jeigu sutikai savo kelyje Budą, užmušk jį!“ rašė, kad kiekviena, tiek vidinė, tiek išorinė, piligrimystė slepia savyje grėsmę, nes už visa, kas vertinga, reikia susimokėti, o asmenybės raida, jos brandumas yra vienas brangiausių dalykų šioje Žemėje dėl kurio tenka paaukoti savo nekaltybę, saugumo jausmą, neginčijamus įsitikinimus, iliuzijas ir viltis.

 

Visuose tibetietiškuose tekstuose tvirtinama, kad Šambala turi aštuonlapio lotoso pavidalą, tokia ji piešiama ir šventuose paveiksluose bei mandalose. Mistiniuose tantrizmo traktatuose teigiama, kad energetinis žmogaus širdies centras – čakra* taip pat yra aštuonlapio lotoso formos. Kaip tik čia, širdyje, slypi mūsų tikroji – Budos prigimtis, subtiliausioji, Nušvitusi sąmonė, Vaiskioji šviesa, kurią išvystame mirdami. „Ar gali būti dar tikslesnė nuoroda, kur ieškoti Šambalos?!“ – klausia Samdhongas Rinpočė, pridurdamas, kad tam, kas šią mistinę šalį savyje atrado, išorinė Šambala irgi tampa realia, čia ir dabar Žemėje esančia palaimos vieta.

 

Iš knygos: Jurga Ivanauskaitė. Kelionė į Šambalą.

 

www.yatra.lt

Ladakas arba Mažasis Tibetas. Žvilgsnis iš vienuolyno.

R.G.Narajano nuotr.


SPRENDIMAS: ezo