NAUJIENA  

Šventklajūna į Himalajus. 2015 rugsėjo pab. - spalio pradž.

Įspūdžiai   Penktosios jatros dienoraštis

PIETŲ INDIJOS JATRA

KALADY-VARKALA-KANYAKUMARI-PUTTAPARTI-AUROVILLE

 

2012.02.14-03.07

Matrimandiras, Aurovilis

1.Skrydis

 

Iš Vilniaus pagal grafiką turim kilt 18.05. Artėjant įlaipinimo laikui, skrydis nukeliamas pusvalandžiui. Po to dar kartą.19.30 pakylam. Vėlavimo priežastis-prastas oras Helsinkyje. Bagažo Helsinkyje pasiimt nereikia, sparčiu žingsniu per visą terminalą į įlaipinimą. Mūsų atvykstant apie valandą laukia pilnas keleivių lėktuvas.

 

Įsitaisom savo vietose, palydovės palinki sėkmingo skrydžio ir...stovim. Šviesos tai užgęsta, tai įsižiebia, pasigirsta kažkokio „zumerio“ garsas. Galiausiai kapitonas lėtai suomišku tempu su pauzėm, ,,ja...ja...“, praneša, kad iškvietė į lėktuvą technikus, kurie turi pašalinti gedimą. Dar po pusvalandžio praneša, kad gedimas rastas ir jį pašalins per 15?-50? minučių. Maždaug po pusvalandžio vėl praneša, kad gedimas pašalintas, nuplauna sparnus skysčiu nuo apledėjimo ir kylam... Lėktuvas A 330, didžiulis.

Pavalgom, užmiegam, atmerkiam akis-jau rytas.

 

Nusiprausiam sausuoju būdu, išgeriam arbatos-ir jau Delis. Pasienio pareigūnas, lagaminai, kelionė „busu“ į kitą terminalą, registracija ir vietinis skrydis Delhi-Mumbai-Kochi. Mumbajuje iš lėktuvo nelipam, stebim, kaip krauna lagaminus, pildo kurą ir už gero pusvalandžio pakylam, už poros valandų (visas skrydis truko 4,5 val.) - mes jau Kochi. Išsikeičiam pinigus(1 USD=45 RUP), susirandam savo „busą“ ir pajudam į Adi Shankaracharya „piligrimų namus“, Kalady miestą. Nuvažiuojam, o čia mūsų niekas nelaukia.

 

Vėliau Narajanas pasakos:

- Paskambinu, sakau, kad norim atvažiuot pas juos ir apsigyvent 2 nakvynėms.

- Ok,- išgirstu atsakymą.

Tuo kalba baigiasi. Praėjus kiek laiko, skambinu dar kartą.

- Mūsų didelė grupė, 29 žmonės,- aiškinu toliau.

- Ok, ok...

 

Dabar, atvažiavus į vietą, nebeaišku, nei su kuo kalbėta, nei kur tas užsakymas užfiksuotas. Bet ašramo žmonės nepalieka mūsų be išeities - randa vieną aukštą atskirame pastate, ir mes spartietiškai įsikuriam. Moterys kambariuose, vyrai hole ant grindų.

Vakare šventykloje daršanas, apeigas atlieka šventikai-mokiniai. Šiek tiek vidinio pasimetimo manyje, nes tokioje ceremonijoje pirmą kartą. Neaišku, kas vyksta, kaip elgtis. Tai greit praeina, ateina paprastas suvokimas-būk savim, elkis kaip atrodo tinkama.

Vakare kai kas eina vakarieniaut į miestą, kiti tvarkosi, prausiasi ir minga.

Nubundu nuo kažkokių gyvūnėlių ropinėjimo ir kandžiojimosi. Niežti, atrodo, visur. Laikrodis rodo vidurnaktį, namie apie 21 val. vakaro (skirtumas – 3,5 val.). Pamiegota apie 3 val., toliau užmigt nepavyksta. Vartausi nuo šono ant šono, prisimenu Tadą Blindą ir senąją ponią, kurią puolė skruzdės. Paryčiais miegas visgi įveikia ir vėl užsnūstu. Netrukus ir švinta.

 

02.16

 

Ryte neriam į Peryar upę. Atgaiva kūnui ir sielai. Ant kranto - Adi Šankaračarijos šventykla. Čia jis ir gimė. Adi Šankaračarija - vienas iš Advaita Vedantos įkūnytojų, skelbęs, kad visa yra Vienis. Jo mokymas įgavo jėgą, kai įvairiose vietose jis vedė disputus su religijos šviesuoliais ir visur nugalėdavo. Taip įgavo autoritetą, palaipsniui vis didėjo mokinių ratas. Gyvenimo data iki šiol neaiški, datos svyruoja nuo 2 a. prieš Kristų iki 8 m.e. amžiaus.

 

Po maudynių dalyvaujam mums skirtoje ceremonijoje, kurios tikslas - karmos sušvelninimas. Ilgai 3 šventikai garbina ugnį, aukoja ryžius, aliejų, žiedus. Aplink - smilkalų kvapas. Prasmingas, ramybės suteikiantis ritualas, po jo norisi pabūt vienam.

 

Vėliau - kelionė į miestą valgyti, aplankom Adi Šankaračarijos stupą - aukštą statinį-bokštą, kuriame, kopdamas laiptais, aikštelėse gali susipažinti su Šventojo gyvenimo istorija. Šalia mokyklėlė. Vaikai vienodai gražūs, judrūs kaip gyvas sidabras.

 

Grįžtam į ašramą, laisvas laikas. Nepajuntu, kaip lūžtu, vos prigulęs pailsėt. Pabundu nuo švelnaus stuksenimo per koją-tai Karolis budina, kviesdamas keltis. Visi jau susiruošę iškeliaut į Ramakrišnos ašramą ir šventyklą. Greituoju būdu susiruošiu, pakeliui randu puikų foną nuotraukai, vėl padeda Karolis. Šventykloj pamedituojam, po to nužingsniuojam prie upės, pasižiūrim kaip sparčiai indai stato tiltą - vakar buvo tik pradėtas, šįvakar jau įpusėtas. Kažkokiu būdu įbeda į dugną ilgas, tikriausiai bambukines kartis, po to jas tvirtina tarpusavy, tada kloja lentas vaikščiojimui. Tas tiltas į salą, kurioje vakarais vyksta ritualai.

 

Stebim indžių skalbimą upėje-skalbiniai išmuiluojami, po to daužomi per akmenį, vėliau išskalaujami.

 

Vėliau-mantrų giedojimas šventykloje, maudynės upėje ir kelionė į miestą valgyti. Temsta anksti - 7 jau visai tamsu.

Išsirenkam prabangų viešbučio restoraną. Vakarienė kainuoja po 150 rupijų. Kolegos už 200 pavalgo septyniese, tiesa, kuklesnėje užeigoje. Grįžtam tuktuku, prieš tai nusipirkę papają ir bananų.

 

Vakare su gimtadieniu pasveikinam Ritą, sugiedam himną (juk vasario 16-oji šiandien!) ir...niekas neskuba miegot. Vakarykštė naktis ir jos pamokos, kai vidury nakties nuo karščio ir skruzdžių nebegali miegot, išmoktos gerai ir prisimenamos. Visi tempia kuo vėliau eit migt. Naudojuosi proga ir rašau. Diena baigta, praėjo labai gražiai, dėkoju už ją Aukščiausiajam. Vėliau imu į rankas knygą. Kai suims miegas - gulsiu.

 

02.17

 

Naktis ramesnė nei prieš tai buvusi. Skruzdės prijaukintos, puola skanesnius. Naktį vidinis balsas liepia eit paganyt žvaigždžių. Koks jis, Indijos naktinis dangus? Atsikeliu antrą, pasiimu žibintuvėlį ir tyliai išsliūkinu lauk. Turėtum noro - galėtum pavogt iš miegančių ir garbę, ir sąžinę, - nei šuo nesulotų. Vienam ašramo pastatų energija ir juoku trykšta jaunimo kompanija - ir tai antrą nakties... Dangus  – gražus, po tuo pačiu – ir mūsų Lietuvėlė. Visi mes - to paties Dievo vaikai.

 

Gryžtu ir užmiegu iki žadintuvo. Tada -maudynės upėje kartu su vietiniais. Jie kažkodėl turškiasi palei krantą. Paplaukiu toliau ...ir pasigailiu. Aukščiau kažkas paleido kanalizaciją, ir visas gėris plaukia šalia manęs. Pasijuntu nejaukiai, kai reikia apiplaukt ,,minas“. Prasisuka mintis - vietiniai maudosi ir džiaugiasi, viskas bus gerai ir tau. Su ta mintim ir išlipu...

 

Po maudynių susipakuoju daiktus ir einu į šventyklą, kur vyks pudža Ingos močiutės, išėjusios iš gyvenimo prieš mūsų kelionę, atminimui. Trys šventikai neįtikėtinu greičiu beria maldų žodžius, keičiasi mantros, plazdena žvakučių liepsnos. Kiek sugebam prie veiksmo prisidedam savo energija. Bendrų pastangų dėka vyksta gražus ir prasmingas darbas.

 

Vėliau-pusryčiai kažkokio viešbučio restorane. Nei tai indiška, nei tai angliška virtuvė. Skonis labai taip sau, kaina - 88 rupijos.

 

Tuomet prasideda ,,ilga kelionė per kopas“ į Varkalą. Kilometrų nedaug - apie 180. Kelias eina lygiagrečiai Arabijos jūros krantui, per beveik ištisai besitęsiančius miestelius. Vieni visai paskendę šiukšlėse, už keliolikos kilometrų kitas, žiūrėk, jau visai tvarkingas, tarsi švaros oazė vietiniame fone. Matyt, viskas priklauso nuo vietinių žmonių, gyvenančių konkrečioje vietovėje, ir tikriausiai vietinės valdžios noro ir gebėjimo tvarkytis.

 

Stabtelim degalinėj, po valandžiukės - pietaujam pakelės užeigoj. Nustebina tualeto švara ir tvarkingumas - viskas tiesiog blizga. Restoranas tvarkingas, maistas - ką sutalpini į didžiulį padėklą, tas tavo... Tilpo“ ryžiai ir 4 rūšių padažai. Vieno užteko tik paragauti - keisto rūgusio pieno skonio – ir su juo nusprendžiau neeksperimentuoti, o kiti buvo skanūs - nuo švelniai aštraus iki saldaus. Visa tai - 80 rupijų.

 

Kelias vėl veda tolyn. Nuorodos sako-Varkala 40 km. Tuos 40 km važiuojam 2 valandas. Kitaip tariant, dviračio greičiu. Signalas jau pasidarė savu garsu, jis naudojamas kaip įspėjimo, prašymo leisti aplenkti, pasisveikinimo priemonė. Eismas lengvai chaotiškas, bet avarijos retos. Pagrindinė to priežastis, matyt,- mandagumas ir geranoriškumas vienas kitam. Ir mūsų vairuotojas keletą kartų avariniu būdu stabdė, nes kažkas sugalvodavo staigiai pasukti, netikėtai pastabdyti ir t.t. Bet tai yra įprasta ir jokio pykčio, jokio erzelio, nepasitenkinimo grimasų vairuotojo veide neatsiranda.

 

Apie 17 val. atvažiuojam ir... išlipę išsižiojam. Varkala - gražus, tvarkingas, kurortinis miestelis ant jūros skardžio. Skardžio pakraščiu eina pėsčiųjų gatvelė, šalia -parduotuvėlės, kavinukės, viešbučiai. Apačioje-geltono smėlio įlanka. Lankytojai - didžiąja dalimi europiečiai. Apsigyvenam ajurvedinės gydyklos nameliuose. Vakare susirenkam meditacijai, trumpam rytojaus reikalų aptarimui. Valgyti nesinori, todėl su Andriumi išsiruošiam į miestelį ieškoti vaisių. Poilsio zonoj nieko nerandam, keliaujam toliau. Už gero kilometro randam kuklią parduotuvę, kurioje puikuojasi bananai, papajos, ananasai, pomidorai, - visa tai, ko ieškojom. Bananų kg-20 rupijų, pomidorai - 26 rupijos, ananasai - 30.

Grįžę karališkai pavakarieniaujam - lietuviška duona, kuria vaišina Andrius, labai dera su indiškais pomidorais ir lietuvišku česnaku. Dezinfekcijai reikia, argumentuoja Andrius, ir negali nesutikti. Tikrai skanu.

 

Vakare pasinaudoju skalbyklos paslaugomis (vadinasi ,,pasidaryk pats“), po to iškeliauju prie interneto. Abi vietos užimtos, bet Irina, tarsi jausdama mano įbestą žvilgsnį, už minutės kitos baigia darbą ir pakyla. Šypsena mano veide, padėka Irinai, ir aš jau prie ,,skaipo“. Pusvalandis su namiškiais prabėga nepastebimai. Tik 3 dienelės, o jau pasiilgau jų. Valanda internete - 50 rupijų, galima džiugint save ir artimuosius. Grįžus - dušas ir lovytė. Oras ,,maloniai šiltas“, todėl užmigt sekasi ne iš karto. Naktį pažadina kliokiančio vandens garsas, pirmas įspūdis - kad šniokščia tropinė liūtis. Paskui susivokiu, kad tai - vandeniu pildomas rezervuaras.

 

02.18

 

Žadintuvas nutraukia skanų rytinį įmygį. Dušas, ir žingsniuoju prie jūros. Pakeliui sutinku Vidą. Pasišnekučiuodami nulipam nuo skardžio, įšokam į bangas ir einam  medituoti. Pirmą kart gyvenime tokia patirtis - meditacija ant jūros kranto. Pradžioj atsisėdu ant skruzdžių tako ir tik po kurio laiko suvokiu, kad niežti kojas. Persikraustau, vėl panyru - kažkas liečia rankų pirštus. Atmerkiu akis - šalia ,,vietinis“, gražus rudas šuo, kuris patogiai įsitaiso šalia. Kaip vėliau pasakojo Vidas, jis atsisėdo irgi ant skruzdžių tako ir kentėjo, kol jos keliavo jo koja. Po meditacijos - Narajano vedami kvėpavimo pratimai. Paprasti iš pirmo žvilgsnio, bet kai reikia suderint kvėpavimą, spalvų vizualizaciją tam tikrose kūno vietose, raumenų įtempimą /atpalaidavimą ir judesius-dėmesys pats susikoncentruoja į ,,čia ir dabar“, nelieka laiko blaškymuisi.

Iš už skardžio vis drąsiau švysteli saulutė, kuri maloniai glosto odą rytiniais spinduliais. Patiko kvėpavimas. Nauji potyriai.

 

Grįžtu ,,namo“, dušas ir pusryčiai. Atsiprašau  Harido, kad valgyt nenoriu ir su Jūrate bei Irina nužingsniuojam gerti sulčių. Pasirenku kokteilį iš ananaso, papajos ir imbiero sulčių. Skanu. Šiaudelis tikrąja prasme „stovi“ kokteilinėje. Grįžtam prie baseiniuko, kuriame pražydo trys lotosai...

- „Čia vakarykštės meditacijos rezultatas“, - pasidžiaugiam patys sau. Tas lotoso ,,stebuklas“ pasirodo, vyksta kas vakarą (susiskleidžia) ir rytą (pražįsta). Šalia - būriai žuvyčių, džiuginančių akį.

 

,,Paominam“ ir pradedam susipažinimą. Kiekvienas prisistato, trumpai papasakoja apie savo kelią, potyrius, išgyvenimus. Istorijos iš dalies panašios, dalinai skirtingos. Daugelį jungia Sai Babos užduoti klausimai: ,,Kas aš?“, ,,Kokia buvimo Žemėje prasmė?“ ir pan.

 

Vėliau - laisvas laikas iki 17 valandos. Karšta. Andrius pavėsy skaito, aš rašau.

Suvalgom labai saldų, skanų ananasą, bananus, - pietūs puikūs. Vėliau su Andrium nužingsniuojam prie jūros, pasilepinam bangom ir šiltu vandeniu. Andrius iškeliauja, aš pasilieku jūroje, vėliau einu pakrante, rinkdamas gražius akmenukus ir kriaukles. Žingsniuoju vandens/smėlio linija. Šalia praplaukia iš dviejų rąstų padarytas žvejybinis luotas, irkluojamas garbiaamžio indo. Analogiškais laiveliais jų protėviai, matyt, plaukiojo ir prieš šimtus, gal net prieš tūkstančius metų. Civilizacija čia sustojo.

 

Radęs viršun kylančią gatvelę, pasuku į ją. Iš šonų - prekeiviai. Gatvele mažai kas vaikšto, todėl atsiduriu dėmesio centre. Kiekvienas puola sveikintis, pažindintis, kviečia ką nors įsigyti. Net gailestis kyla, kad nenusiteikęs dabar jų nudžiugint savo rupijomis. Pakylu į aikštę, nuo kurios daržovių parduotuvė pasiekiama ranka. Užsuku ten. Poreikiai minimalūs - ananasas, arbūzas, pomidorai, mandarinai. Namai,dušas, arbūzo ragavimas (skonis - taip sau), keitykla (1 USD - 48,3 RUP), žiū, jau ir 17 valanda.

 

Haridas pasiūlo puikią meditaciją - einam tyloje, su kiekvienu įkvėpimu klaust savęs ,,kas esu?“, iškvepiant  ,,nežinau“. Taip ir žingsniuojam tylėdami, kiekvienas ieškodamas savo atsakymo. Palaipsniui kyla savęs apibūdinimai: ,,Vertintojas“, ,,Ieškotojas“, ,,Mokinys“, ,,Stebėtojas“.

 

Pasiekiam gražų skardį ant jūros kranto, kur susėdam saulėlydžio meditacijai. Į krantą plakasi bangos, kažkur čiulba paukščiai, dvelkia švelnus vėjelis. Atrodo, tarsi būčiau ,,tuščias ir kiauras“, tinkamesnio termino šiai akimirkai nesugalvosi. Atrodo, tiek garsai, tiek judantis oras eina kiaurai per kūną. Tampi skaidrus ir besvoris, kūnas tiesiog ištirpsta erdvėje. Į realybę grąžina Harido balsas, kviečiąs mantros giedojimui. Pagerbiam Ganėšą - 108 kartus (Om Gam Ganapataye Namaha), jau ir temsta. Tuo pačiu keliu grįžtam namo. Pakeliui - parduotuvėlė, kurioje Benas turi ,,nuolaidų kortelę“. Mes ja, be abejo, pasinaudojam. Pasiderėjus nuperku dailius marškinukus. Namai,dušas ir mintys apie vakarienę.

 

Susirenkam penkiese, ta pačia krantine žingsniuojam iki nusižiūrėto restorano. Ten - diskoteka su bumčikais. Nusprendžiam grįžti atgal. Norisi ramybės. Pakeliui randam gražią terasą, kurioje ir įsitaisom. Prieš tai išsirenkam žuvį, kurią šeimininkas iškepa grilyje. Laukdami gėrimės indiškom žvaigždėm, į krantą besiplakančiom bangom ir ramiai šnekučiuojamės. Galiausiai žuvis patiekiama. Iš skanumo galima pirštukus laižytis. Vakarienė karališka. Grįžtam namo. Užsikalbėję praeinam savo taką. Susivokę, kad paklydom, grįžtam atgal. Nerandam. Tada vėl pirmyn - gal čia ne tas paplūdimys? Nusprendžiam eit į priekį, jei ką, kelias baigsis autobusų aikštėj. Kai ją pamatom, imam garsiai juoktis. Ir vėl grįžtam, pagaliau randam savo taką. Einant į namelius, apsauginis Rūtos ir Audros paklausia, rodydamas telefoną:

- Gal tai jūsų telefonas, ponia?

Šios abi purto galvas. Dingteli mintis - gal tai maniškis? Pasitikrinu - iš tikrųjų. Pasirodo, prieš išeinant pasižiūrėjau į laikrodį telefone ir pasidėjau šalia savęs. Išeinant rankinę pasiėmiau, o telefonas taip ir liko ant suoliuko šalia namelio. Apsauginis, vaikščiodamas teritorijoje, pamatė telefoną, gulintį ant suolo ir paėmė jį. Mums grįžus, pradėjo ieškot savininko ir jį grąžino. Nuoširdžiai padėkoju jam ir mintyse stebiuosi jo sąžiningumu. Ačiū tau, gerasis žmogau.

 

02.19

 

Ko gero, pirma naktis, kai nuo 12 iki 5.20 miegu. Nėra ,,mažųjų draugų“, niekas nekanda ir nežadina.

Rytinė meditacija ,,Aš esu tai“, stebint kvėpavimą - ,,So-ham“. Po to - visus sužavėjusi Linos vedama juoko joga. Palengva į ją įsijaučia visi. Atsipalaiduojam, išorės kiautai byra lyg smėlio pilys. Per ,,geldelių žvilgsnį“ iš juoko susiimu pilvą. Aplink - tokių pat besiraitančių iš juoko būrys.

 

Pusryčiai ir kelionė į už 10 kilometrų esančią vietovę Šivagiri. Čia gyveno Guru Šri Narajana, savo kailiu patyręs, ką reiškia būti žemiausios neliečiamųjų kastos atstovu. Įgavęs nušvitimą, jis pradeda judėjimą: ,,Vienas Dievas, viena kasta, vienas žmogus“. Miestelyje - sujudimas, vyksta kelios vestuvės, žmonės lanko Šventojo koplyčią, pašaliuose stovi prekeiviai, siūlantys įvairius gardėsius ir suvenyrus. Vėliau – susitikimas su svamiu Guruprasadu, šios dvasinės bendrijos sekretoriumi. Tai - jaunas  vyras, dirbęs Indijoje, Europoje, Amerikoje. Maloniai pabendraujam, jis skiria daug savo laiko susitikimui su mumis.

 

Viena iš išsakytų minčių -5 Etnios, kurios „sudėlioja“ žmogaus požiūrį į Visatą.

1) Brahma etnia - pažinimas, kad yra aukštesnė jėga – Kūrėjas;

2) Budha etnia - suvokimas, kad yra didieji mokytojai, ir tikėjimas jais;

3) Putru etnia - protėvių principas, gerbiami ir garbinami protėviai;

4) Tarnystė žmonijai - per šeimą, giminę, tautą;

5) Dievo pagarbinimas.

 

Nuo mano ,,tobulos“ anglų kalbos gelbsti Viktorija, kuri šalia sėdintiems profesionaliai verčia svamio mintis. Širdį kažkuriuo metu užplūsta begalinis dėkingumas, padėka šiai vietai, svamiui ir nepajuntu kaip čia pat, sėdint už stalo, nurieda ašara.

 

Vėliau - pietūs ašrame (salė didžiulė, vienu metu telpa gal 250-300 žmonių). Susėdam, ant stalų - bambuko lapai, vienas žmogus iš kibiro semia ir deda ryžius, kitas pila vienos rūšies, vėliau - kitos rūšies padažą, trečias - arbatą. Maistas palaiminamas ir - skanaus. Valgom dešine ranka, be įrankių. Patirtis - įdomi, pirmąsyk gyvenime. Per pusvalandį visi sotūs, stojamės ir užleidžiam vietą kitiems praalkusiems. Bambuko lapai keičiami jau kitais, švariais, ir netrukus jau kiti žmonės ragaus skanų maistą.

Popiet - susitikimo su svamiu tęsinys ir kelionė namo. Grįžtam apie 16 valandą, jūra, bangos, dvi indų poros šalia, gurkšnis sūraus vandens, namai. 17.30 - baseiniukas ir kelionė tylomis palydėti saulės. Įkvepiu: ,,Kas esu?“, iškvepiu: ,,Nežinau“. Protas rimsta.

Ant jūros kranto – meditacija stovint, atvėrus širdį. Nepajuntu, kaip iš meilės ir dėkingumo pradeda riedėt ašaros. Mantra Ganėšai, ir keliaujam namo. Užtrunku, nes dar nesutemo ir spėju įšokt į bangas. Pakeliui namo –kelnių pirkimas. Nužiūrėjau dar vakar patinkančias kelnes, bet kaina per didelė. Vėl deruosi nuo 500. Pasiūlau 300. Šefas siūlo 400. Apsisuku ir einu. Paklausia mano kainos. Pasiūlau 350, abiem tinka. Čia pat patrumpina iki reikiamo ilgio, ir aš jau pasipuošęs. Šiam vakarui buvom sutarę vaisių puotą. Irina nuperka ananasą ir papają, aš irgi turiu ananasą. Baras paskolina lėkščių, randam smilkalų, - ir puota prasideda. Pirmas ananasas ir papaja krenta greit. Kelionė iki parduotuvės, dar vienas ananasas ir papaja. Ir šitie išgaruoja. Trečia kelionė iki parduotuvės, paskutinės dvi papajos iš jos, ir vakaras tęsiasi. Rūta neatlaiko tempo -pasitraukia pirmoji. Stalas tuščias, prasideda dainos. Puikiai skamba Audros vedamas ,,Purpurinis vakaras“, o viską vainikuoja Jūratės ,,Ar žinai...“

Po to - dušas ir lovytė. Pabundu apie 2 nuo uodų antpuolio. Ir nebeužmiegu. Atrodo, niežti visą kūną.

 

02.20

 

Keliuosi įprastai - 5,dušas ir rytinė meditacija.7 val. mes jau autobuse, keliaujam į Šivagiri ašramą. Ten - mūsų užsakytos ir mums skirtos apeigos protėvių pagarbinimui. Šventykloje prieš kiekvieną - du banano lapai. Ant jų trikampiu sudedami pagaliukai, tarp kurių - žiedai, šalia - ryžių krūvelės. Veiksmą lydi indiškos maldos. Vėliau viską nešame į požeminę upę ir paleidžiame plaukti pasroviui.

 

Po to-pusryčiai ašrame, kelionė namo, registracija masažui, rytinis susirinkimas.

Narajanas labai prasmingai kalba apie protėvius, apie jų gerbimą. Tai - mūsų šaknys, be kurių bet koks medis miršta.

Masažas. Konsultuoja garbaus amžiaus gydytojas. Vargais negalais susikalbam. Sveikatos problemų kaip ir nėra, apart ne visai taisyklingo stuburo. Korekcijai reikia, aišku, keleto ar keliolikos procedūrų. Tam laiko nebėra, todėl pasiūlo atpalaiduojantį viso kūno masažą. Valandą dirba du vyrai, po to - masažas karštu aliejumi. Aliejumi įmirkytos pagalvėlės kaitinamos, po to jomis masažuojamas kūnas. Maždaug po 1,5 val. išeinu atsipalaidavęs, ramus. Išėjęs lauk, pajuntu per rankų pirštus pulsuojančią energiją.

Daržovių parduotuvėje nusiperku papają, bananų ir keliauju namo. Drimbu į lovą ir apie valandą relaksuoju be minčių. Vėliau - puikūs pomidorų pietūs, jūra, krantas, jūra, krantas, jūra, namai.

 

Kelionė į vakarinę meditaciją, vaizdų gaudymas, meditacija ir mantra, namai. Jau ir tamsu. Išperkam parduotuvėje paskutines 4 papajas, 3 ananasus ir vėl vaisių puota. Paskutinis vakaras čia, todėl nusprendžiam nueit lengvai užkąst į miestelį. Penkiese paimam porciją kalmarų, krevečių ir porciją momo (tibetietiški koldūnai su žolių įdaru). Po vakarienės visi draugiškai pasivaikštom pakrante. Gyvenimas čia verda - smėliu šmirinėja krabai, kurie vos pajutę pavojų lenda į savo urvelius. Kur ne kur - šuo, besitaikantis nučiupti krabą. Taip ir sukasi gyvenimo ratas - krabas žuvį, šuo krabą ir t.t.

Namai, dušas ir viena retų nakvynių, kai išmiegu nepabudęs.

 

02.21

 

Rytas prasideda meditacija. Vėliau - daiktų pakavimas, maudynės, pasivaikščiojimas pajūriu, gervės, bangos kuprinėje, luotas, kelionė atgal, pinigų keitimas, mineralinis, pogulis, papaja, lagaminas, gatvelė pajūriu, autobusas ir kelionė. Atstumas - apie 160 km., pradinis laikas - apie 2,5 val. Tikslas - Kanjakumari. Maždaug po 2 valandų kelio Haridas paklausia vairuotojo, kiek liko važiuot. Atsakymą praneša visiems: dar 2 valandos (indiškos) kelio. Mes jau įpratę prie posakio ,,indiška valanda“ ir niekur neskubam, ramiai purtomės toliau. Kanjakumari priemiestyje - įspūdinga šventykla. Aukojam vainikus, garbinam dievybes, klausom pasakojimo.

 

Viešbutis. Pradžioj mūsų nepažįsta. Paskui rezervaciją randa, bet nemato pinigų. Galiausiai įlipa Haridas rūsčiu veidu ir tyli, žvelgdamas į autobusą. Šmėkšteli mintis: miegosim hole. Iškart kita: na ir kas, patirties turim...

Galiausiai pauzė baigiasi, ir Haridas taria:

-  Gavom geresnį viešbutį, tik lagaminus teks patiems persinešt.

 

Einam į viešbutį, o čia – negali apsakyt - kondicionierius, ventiliatorius, telikas ir... jokių skruzdžių. Jei taip toliau gerės gyvenimas, neaišku, kaip baigsis yatra. Prie autobuso pasilieka Karolis ir Andrius, kurie sutranzuoja tris tuktukus ir atveža lagaminus iki viešbučio. Ačiū jiems!

 

Vidas pirmas išeina į lauką, apsiuosto kas kur, ir mums išėjus nusiveda parodyt jūros. Nueinam į krantinę. Netoliese matyti sala, kurioje šventykla ir įspūdinga statula. Ten lankysimės ryt.

Daržovių kioskas, papaja, ananasas, vynuogės, raudonieji bananai. Vakarienė gatava. Kompanija plečiasi - mūsų jau 10. Užkandam ir uždainuojam. Pradeda Jūratė savo gražiu balsu ,,Ar žinai...“ Puiki daina. Įsidrąsina ir kiti. Ypač įsimena Rita su savo ,,Trinki brinki...“. Visi lūžta iš juoko. Šiaip ar taip - šiandien Užgavėnės, galima ir pašėlti.

 

02.22

 

Rytas. Holas. Kelionė iki pajūrio sutikti saulės. Dar tamsu, bet gyvenimas verda. Susirinko minia žmonių laukti saulėtekio. Greta esančioje saloje - svamiui Vivekanandai skirta šventykla, šalia – įspūdingo dydžio skulptūra. Daug jausmų apima, suvokiant, kad esam piečiausiame Indijos taške. Kad prieš akis - bekraštis vandenynas iki pat Antarktidos.

 

Vėliau - trumpa kelionė autobusu iki Guru Narajano meditacijos olos. Švelniai šildo saulutė, pučia gaivus vėjelis. Pradžioj kylam betoniniais laiptais, aukojam mažoje šventyklėlėje, vėliau prasideda kopimas akmenimis į kalną. Kažkas iš kopiančių indų sugeba kažkokiu neįtikėtinu būdu visu balsu traukti Narajano (Višnu) garbinimo mantrą. Vos užtenka kvapo lipti tylint, o jie... Kurį laiką lipam tylėdami. Lipu lėtai, pagaunu tinkamą tempą ir ramiai dėlioju kojas. Trys žingsniai - įkvėpimas, trys žingsniai - iškvėpimas. Pačiam nejaučiant, pusbalsiu pats sau pradedu niūniuoti mantrą. Protas nutolsta. Mintys dingsta. Užkopiu iki olos. Įlindimas į ją - siauras plyšelis. Prasispraudus pro jį, patenkam į olą, kurioje meditavo Guru Narajanas. Viduje vyksta pamaldos. Sėdi būrelis indų. Randu vietą prisėsti, įsitaisau, užsimerkiu - ir viskas aplinkui pradeda tolti. Laiko jausmas dingsta. Kažkas sako, kad jau einam. Apsidairau. Ant uolos krašto medituoja Jūratė, įsispraudęs nišoje - Gintas.Tuo pačiu siauru plyšeliu išlendu į paviršių. Būrelis mūsiškių šnekučiuojasi. Randu nuošalią vietą, atsisėdu ant uolos ir pradedu medituoti. Vieta galinga. Pasijuntu ereliu, žvelgiu į aplinką iš paukščio skrydžio. Širdį užplūsta atsiprašymas ir dėkingumas Mamai, vėliau - šiluma, sumišusi su grauduliu. Iš dangaus sklinda švelnios geltonos šviesos srautas, apglėbiantis mane. Ramybė. Meilė. Išmintis. Ačiū, Mama.

 

Niūniuodamas ,,Om Nama Naraja Raja“, leidžiuosi žemyn. Kojos pačios randa tinkamą akmenį, esu lengvas lyg debesėlis. Kelias neprailgsta. Apačioje randu pavėsį, laukiu kitų. Šalia šnekučiuojasi indai, užkandžiauja, jiems laikas teka kitu tempu. Palengva ir mus apima ta lėto laiko tėkmė. Vėliau - poilsis ašramo salėje. Pasitiesiu demblį, atsigulu ir atsijungiu. Pajuntu, kaip kažkas judina kelį. Kartą, kitą... Pabundu. Indas rodo, kad metas į apeigas. Užlipam į antrą aukštą. Čia prasidėjusios dviejų svamių atliekamos apeigos Guru Narajano garbei. Palaipsniui įsijungia visi susirinkusieji. Ritualo pabaigoje - pašventinimas ugnimi - Arati.

 

Apačioje jau laukia pietūs. Grupė indų sukasi sparčiai. Vienas duoda dubenėlį, greta esantis deda ryžius, vienos, kitos rūšies masalą, bananą, paplotį. Randu laisvą vietą, prisėdu, ir - skanaus. Pirštai čiuopia skanų maistą, - pirmos valgymo pirštais pamokos nepraėjo veltui. Kelionė „busu“ iki viešbučio, dušas, pogulis ir kelionė į salą. Irina kalba, kad nori išsimaudyt vandenyne. Užsidedam liemenes, išplaukiam į vandenyną. Nuo kranto nesijaučia bangų galybės, o čia...Viena banga taip tėškia į bortą, kad Giedrė ir Irina išsimaudo neišlipusios iš laivo. Kaip sakoma, pareikšk norą ir būsi išgirstas... Krantas, batų pridavimas, Vivekanandos šventykla. Pastatyta 1970 m., skirta svamio Vivekanandos garbei. Jis meditavo šioje saloje prieš išvykdamas į Religijų kongresą Amerikoje 1892 m. Šiame kongrese sužavėjo dalyvius indų religijos ir filosofijos pristatymu. Po kongreso dar porą metų važinėjo po Ameriką ir Europą, skaitydamas paskaitas, skleisdamas žinias apie savo šalį. Grįžęs buvo sutiktas kaip nacionalinis didvyris.

 

Parplaukiam atgal. Saulės palydos, karoliukų pirkimas, papaja, vakarienė. Gaunu puikią pamoką. Užsakom, kas sriubos, Vidas - masalą su panyru ir ryžiais, dviejų rūšių duonelės. Vertėjauja Irina, klausia mūsų norų ir viską susako indui. Atkeliauja sriubos. Visi gauna, aš - ne. Suirztu. Klausiu, kur mano sriuba. Padavėjas kaip savaime suprantamą sako:

- Nėra. Baigėsi...

Dar labiau suirztu. Kaip ir noriu užsisakyt kokią kitą, bet tuo metu padavėjas ramiai nueina. Ir tiek to, sakau sau, ir sriubos atsisakau iš viso. Po minutės nurimęs mintyse tik šaipausi iš savo erzelio ir visos situacijos. Atkeliauja duonelė, ryžiai, masala, salotos, pomidorai. Dalinamės visi. Maistas skanus.

 

Vėliau - kelionė iki daržovių kioskelio nusipirkt kokio maisto rytojaus kelionei. Pasiderėjus nusiperku raudonųjų bananų, Vidas perka ananasus.

Viešbutis, dušas, nakvynė.

 

02.23

 

Rytinė meditacija ant viešbučio stogo. Litras vandens, daiktų pakavimas, miestelis. Sutinku Jūratę ir Iriną. Paskaičiuojam laiką ir nusprendžiam nueit iki molo, kuris visai greta, galo. Pakeliui - žuvų turgelis, vietinių namelių kvartalas, žvejų įlanka.

Jausmas nenusakomas - iki kranto keli šimtai metrų, prieš akis - bekraštis vandenynas.

 

Viešbutis, lagaminai, autobusas, atsisveikinimas su vairuotojais, kuriuos bičiuliškai apsikabinu - tokie savi pasidarė kelionės metu, ir stotis. Stotis - didelė ir tvarkinga, žmonių nedaug, galbūt todėl, kad čia - paskutinė bet kokio maršruto stotelė. Iki traukinio dar 1,5 val.

Narajanas guodžia:

- Jei Indijoj traukinys atvyksta pagal grafiką, reiškia, tai - vakar dienos traukinys...

Matysim. Vandenuko litras, netrukus pasirodo ir mūsų ekspresas. Traukinys panašus į mūsų plackartą, vagonas tvarkingas. Įsitaisom patogiai. Langai atviri, bet galima nuleisti stiklą. Palubėj - ventiliatoriai. Patikrinam - veikia.Vienam tambūre įsitaisom po 8.

Pajudam punktualiai, važiuojam greit, tik stotelės dažnos. Natūralu, nes čia miesteliai beveik jungiasi vienas su kitu, pajūris juk. Traukinio priekyje - du bendri vagonai, kurių analogiškam tambūre telpa 12 žmonių. Vietos jau ankšta ten, bet vietiniams tai įprasta. Šnekučiuojasi, juokauja. Palydovė ant vagono išorinės sienos kabina kažkokius popierius. Pagalvojau - grafikas, pasirodo - keleivių sąrašas.

 

Haridas ir Narajanas ateina į svečius, nes jie su grupele mūsiškių kitame vagone. Sugiedam mantrą, Narajanas paskaito vakarykščius potyrius. Pradžioj nesupratau, maniau, kad kažką cituoja, pasirodo, tai jo mintys. Apstulbstu nuo jų prasmingumo ir gilumo.

 

Ratai smagiai kala ,,tuku tuku“. Kažkelintoj stotelėj net mirktelt nespėjam, kaip į viršutinę laisvą lentyną driežo vikrumu įsliuogia ir ten įsitaiso vietinis. Tegul guli, kol patys eisim gult. Į mūsų tambūrą ateina vienas indas, vėliau - dar vienas. Mes jau pilni - 8 žmonės. Kartas nuo karto vis koks vietinis taikosi įsitaisyt šalia,- matyt, tai įprasta pas juos. Visokių gudrybių ir noro gint savo teritoriją dėka liekam saugūs. Skanaujam nešiojamo maisto – birjani (ryžiai su prieskoniais). Kiek vėliau –įstrigusios frazės ,,kopikopikopi“... čiaj čiaj čiaj“, duonelė, bananai, riešutai.

 

Išsikalbam su Audra. Pasirodo, ji išstudijavusi Šri Aurobindo ir Motinos knygas, labai koncentruotai papasakoja man jų idėjas ir visą Aurovilio istoriją. Nustembu, kiek viduje turtingi pakeleiviai - tereikia užkalbint ir patiri šviesios informacijos srautą.

 

Moterys paprašo vyrų indų, kad tie užsikraustytų į trečią aukštą. Vyrukai džentelmenai, mielai sutinka. Gal paskui ir gailisi truputį. Kas nori - taisosi gulti, aš planuoju užmigt kuo vėliau, kad išmiegočiau iki ryto. Į svečius užsuka Jonas, nuo statybininko istorijų lūžtam iš juoko. Prisijungia Vidas, ir nuo juoko skamba jau pusė vagono. O čia dar Vilmai į kulną ,,įkimba peliukas“ - vėl nauja juoko banga. Palengva rimstam. Audra pasisiūlo miegot antrame aukšte. Perklausiu, ar jai ten bus patogu, ir mielai sutinku.

 

Nusiprausiu, įsitaisau gultą, pamedituoju ir gulu. Užmiegu greit. Po kurio laiko pabundu nuo šalčio. Apsisuku kita puse, sukeičiu vietomis galvą – kojas. Vėl užsnaudžiu. Pabundu nuo šalčio. Kiek įmanoma, uždarau langą. Tualete išsivalau dantis (trečią nakties), grįžęs apsirengiu megztinį, pakišu galvą po antklode ir užmiegu. Neužilgo kaimynai pradeda busti - keliuosi ir aš. Nusikrausto ir Audra - pasirodo, naktį nukrito jos telefas, lipo žemyn jo gelbėti. Tuo momentu, matyt, buvau įmigęs - nejutau nieko. Kaip visada šmaikštus Vidas - kažin, ar buvo užsnaudęs? Ramutė juokiasi, kad pasijuto Aliaskoje - apsirengusi striukę su kapiušonu, bet vis tiek, - kupina džiaugsmo ir energijos.

 

02.24

 

Traukinuke sustiro beveik visi. Naktį tikrino savo lagaminus, traukėsi viską, ką galima apsirengt ar užsiklot. Vidas ir Jonas pavyzdingai viską saugojo, visi lagaminai savo vietose.

 

Apie 7 mes jau Bangaloro stoty. Persinešam lagaminus, paaiškėja, kad čia neprivažiuoja „busas“. Nešikai perneša atgal, iki autobuso, ir pajudam. Dienos tikslas - Puttaparti, Sai Babos ašramas. Iš milijoninio Bangaloro išvažiuojam stebėtinai greitai, sklandžiai, be jokių kamščių. O juk šiaip ar taip, - rytinis pikas turėtų būt. Visiškai kitokio stiliaus miestas - švaru, daug naujos architektūros statinių, didžiuliai LCD reklamų skydai, naujai nutiestos ir tebetiesiamos plačios gatvės, estakados.

 

Išvažiuojant iš miesto, atsistoja Haridas. Su šypsena veide pradeda skaičiuot žmones. Grįžta. Jau su platesne šypsena eina ir skaičiuoja dar kartą. Kai trečią kartą pradeda skaičiuot, aš jau pradedu juoktis. Negi tikrai kažkas liko stotyje?? Pasirodo, viskas ok, esam visi. Sustojam kavinukėj, suvalgom skanius puri, arbatą išgeria kažkas kitas, susimokam ir judam toliau. Šalia - tvarkingi dirbamos žemės plotai. Pagal vaizdą - jokio panašumo į Indiją. Kelias - puiki mokama autostrada. Vėliau jis susiaurėja, tampa įprastu Indijos keliu, dirbamus laukus keičia pusdykumės.

 

Pravažiuojam Sai Babos geležinkelio stotį, vėliau-fizinio lavinimo institutą, didžiulę medicinos kliniką. Netoliese - Putapartis, kuriame ir įsikūręs Sai Babos ašramas, kurį galima pavadint miesteliu miestelyje. Didžiulė teritorija su šventykla, gyvenamaisiais pastatais, valgyklomis ir t.t. Miestelyje - Sai Babos mokykla, kurioje vietiniai vaikai nemokamai įgyja gerą išsilavinimą, muzikos akademija, poliklinika. Pagrindinė Sai Babos idėja - vienas žmogus, viena religija, vienas dievas.

 

Įsikuriam ašrame, nusiprausiam, persirengiam ir einam į vakarines apeigas. Esu išvargęs, todėl viduje - kažkoks erzelis, įtampa, kažkoks laukimas. Po apeigų gaunam palaiminimą. Jaučiu, kaip supulsuoja pirštai. Kiti mūsiškiai pralenda po virvėm ir patenka į meditacijų salę. Prieš mane virvė nusileidžia, apsauginiai pasako, kad negalima - ir išpėdinu lauk. Negalima tai negalima. Belaukiant saviškių, prieina indas. Baltai apsirengęs, akinukai. Įteikia keturis kalendoriuko dydžio Sai Babos paveikslėlius .Žemai nusilenkiu, padėkoju. Indas užveda kalbą - ar seniai čia aš, kalba apie tai, kad svamis gyvas, kad jo idėjos gražios. Tarp kitko klusteli:

 

-  Iš Rusijos? - Kalba toliau: - jis renkąs aukas klinikai. Sakau: - Neturiu čia pinigų. Sako: - Tai eikim iki kambario, ten paduosi. Kiek? - paklausiu.

 

- 500.Ne ne, - atsakau. Nuskamba įtikinamai. Indas ramiai ištraukia paveikslėlius iš rankų ir kaip niekur nieko nueina. Toks žmogaus darbas, toks verslo planas. Sėkmės jam. Kaip vėliau išsiaiškinom, tuo pat būdu, tik neaišku ar to paties veikėjo, buvo patikrintas ir Vidas, ir Haridas.

Skani vakarienė, susirinkimas ir lovytė. Smingu kūdikio miegu - be pabudimo nuo 22 iki 5.

 

02.25

 

Rytinis dušas. Rytinis OM. Sutūpiam lauke kaip vištos. Po to - procesija aplink šventyklą, palaiminimas, pusryčiai, meditacija ant akmenų. Sėdžiu prieš saulutę, atsipalaiduoju. Harido OM pabaigoje nuskamba taip, tarsi savo kūnu juntu salsvą lyg medus garso skonį (čia gal jau nusikalbu?). Pirmą kartą tokie pojūčiai.

 

Vėliau Ramutė eina pas gydytoją, kitiems siūlo parodyt kelią iki meditacijos medžio. Kiti atsilieka, Gintui ji parodo kryptį, Giedrei su Darium - parduotuvėlę, kurios šie ieškojo. Ir mudu nužingsniuojam į ajurvedos centrą. Ramutė yra užsiregistravusi iš anksto, o mane auksarankis žiniuonis sutinka priimti be išankstinės registracijos. Nudžiungu. Pradžioj apžiūri padėjėjas, pamatuoja pulsą, spaudimą, svorį, išklauso nusiskundimų. Vėliau lukterim eilutėj ir patenkam pas gydytoją. Tai - devyniasdešimtmetis žvalių akių, šviesaus proto gyduolis, kuris greit patikrina pacientą pagal įvairius požymius, pajuokauja, skiria vaistus.

 

Grįžtam pėsčiomis. Pakeliui pas Ramutės pažįstamą tibetietį išgeriam arbatos ir grįžtam į ašramą. Valgyt nesinori, persirengęs išeinu į parduotuvę. Ten - vien vyrai. Kainos žemos, bet reik suvokti, kad lagaminas ne guminis. Grįžtu, persirengiam ir žingsniuojam į šventyklą. Šalia sutupiam: Karolis, Vidas ir aš. Su Vidu pasikalbam, pajuokaujam, vėl pasikalbam. Dovanų gaunam vaikų padarytas vėduokles. Vėliau - vaikų koncertas, padėka Sai Babai. Pasibaigus stojam į eilę ir einam į meditacijų salę. Salė pilnėja, gesinama šviesa ir prasideda meditacija. Vienu metu išgirstu aukšto dažnio garsą (kaip būna sužadinus mikrofoną). Pagalvoju - technikai suklydo. Po to veidą pradeda tampyti lengvi traukuliai, veidas pradeda išdarinėt įvairias grimasas, vėliau lyg kažką sakydamos pradeda judėt lūpos. Tuo pat metu atrodo lyg nuo viršugalvio kažkokie violetiniai siūlai nusitęsia aukštyn ir kažkur aukštai dingsta. Galva kažkokioje anomalinėje zonoje.

 

Rimstu, užsidegus šviesai ir pasibaigus meditacijai. Išėjus atsargiai klausiu Vido, ar girdėjo kokius nors garsus meditacijų salėj. Jis pagalvoja, perklausia, apie kokius garsus kalbu ir atsako, kad nieko panašaus negirdėjo. Po minutės to paties pasiteirauju Karolio - jis irgi nieko negirdėjęs. Klausimų tik padaugėja, kas čia per potyriai ir kuo tai baigsis?

 

Po tokios meditacijos nesinori vakarieniaut. Namie suvalgau pomidorų su duona ir einu į miestelį ieškot interneto. Bendrauju su namiškiais. Ten dar žiema, sniegas, dargana.

Grįžus - dušas, dienoraštis ir lovytė.

 

02.26

 

Keliuosi 4 ryto. Noriu patekt į rytinį OM giedojimą meditacijų salėje. Nepavyksta. Ką darysi, matyt, nenusipelniau kol kas. Lieku visai ramus. Sudainuojam lauke - esu tarp pastatų, skamba galingai. Procesija aplink šventyklą, meditacija mūsų įprastoje vietoje ant akmenų ir tradicinė Jūratės vedama ,,Ar žinai...“

 

Atminimui sudedam akmeninius bokštelius, pažymėdami mums brangią vietą. Vėliau - nusilenkimo, ego žeminimo praktika ant stogo su ,,Tėve mūsų“. Pusryčių nenoriu.

 

Nukeliaujam į JYOTI muziejų, apžiūrim Sai Babos kelią, darbus, nuopelnus. Kelionė namo, prekeivių gatvelė, keitykla, papaja, namai. Pietums - skani papaja. Daviau žodį, kad šioj kelionėj papajų atsivalgysiu. Kol kas, matyt, dar trūksta iki to. Vakarinis daršanas. Meditacijų salė. Gražūs atsakymai į klausimus ,,Kas esu?“. Sudvejoju - juos tarė protas ar širdis? Nes labai jau gražiai skamba: “Kas esu?“-,,Išmintis. Harmonija. Ramybė. Meilė“. Tiesiog kaip iš knygutės...

Vakarienė kuklioje valgykloje - už 40 rupijų prisikertu ryžių su padažais ir daržovėmis. Skanu.

Vakarinė meditacija ant stogo po žvaigždėtu dangum. Daiktų pakavimas ir miegas.

 

02.27

 

3.30 kylam, 4.00 lauke su lagaminais. „Busas“ pasirodo 4.40, indišku tikslumu. Susikraunam lagaminus - ir į kelią. Apsirangiau vasariškai, nesumąsčiau, kad rytas vėsokas. Sėdžiu šalia Ritos, kuri mielai pasidalina savo skraiste. Sušylu ir užmiegu.

 

Prašvitus sustojam pakelės užeigoj. Grindys - asla, virtuvėj čia pat ant čiužinio vartosi indai. Tualetas - už kampo arba kukurūzų lauke. Tikra, natūrali, neišblizgnta Indija. Išgeriam arbatos, ir vėl pirmyn. Už kelių valandų - kita pakelės knaipė. Maitina greitai, pigiai ir visai skaniai. Apie 17 val. mes jau pasiekiam kelionės tikslą - Aurovilį. Tai – Šri Aurobindo ir Motinos įkurtas ateities miestas. Dabar čia nuolat gyvena apie 2000  jogų iš viso pasaulio. Kodėl tik tiek - atsakymą gali susigalvot kiekvienas. Gal kažkas nepakėlė vietinio klimato, gal kažkam nepatiko vabzdžių gausa, gal kažką užkniso vietinė demokratija. Versijų daug, kiekvienam pagal skonį. Įkūrėjų vizijose mieste turėjo gyventi apie 40000 žmonių.

 

Šri Aurobindas - integralinės jogos kūrėjas, Motina - jo bendražygė ir darbų tęsėja. Jos dėka Aurovilyje iškilo originali kupolo formos šventykla.

Apsigyvenam Tenderness Gesthause, palmių apsuptyje, namuose gamtos prieglobstyje.

Dušas, vakarienė, vakarinė meditacija ant stogo. Mane myli kažkokie draugiški padarėliai, kandantys tai į ranką, tai į koją, tai į sprandą. Toloka dar man iki Narajano lygio, - sako, kad jei medituoji, nejauti nei musės, nei uodo, o jei jauti, reiškia, tik sėdi. Vadinasi, šįvakar tik sėdžiu. Dangus fantastiškas, greta esantis medis žybsi šviečiančių vabaliukų švieselėmis.

Sumingam. Per naktį paliekam įjungtą ventiliatorių. Gaivus, vėsus oras. Kylam 3.30...

 

02.28

 

4.00 pajudam į Aurovilio miesto gimtadienį. Čia tik keli kilometrai kelio. Pavažiuojam, paeinam, užsiregistruojam, ir mes jau amfiteatre. Vaizdas pritrenkiantis. Centre plazda žvakučių liepsnos. Šalia - didžiulė auksaspalvė kupolo formos šventykla, kurią glosto tekančios saulės spinduliai. Trumpa meditacija, fotosesija, ir kelionė namo.

 

Grįžtam namo, pusryčiai, vėl kelionė atgal į registracijos centrą ir bilietai 03.02 d. meditacijai. Vėl kelionė namo, pietūs savarankiški. Meniu tradicinis -papaja, ananasas, bananai iš krautuvėlės.

Pavakary - vėl Aurovilis, giedojimo salė Savitri Bhavan. Šalia - Motinos mėgtų gėlių filosofijos ekspozicija, vėliau trumpas instruktažas apie veiksmą, OM meditacija. Galingas, stiprus jausmas. Visa sukuriama čia pat, mūsų balsais, kurių vibracijos tiesiog susilieja su Visata. Pasibaigus tiesiog norisi pabūti vienam tyloje. Vidinės ramybės ir susimąstymo metas.

Vakarienė, dušas, lova.

 

02.29

 

Kylam 3.00, pajudam 3.30. Važiuojam į Šri Aurobindo ašramo Golden Day. 4.30 patogiai įsitaisom gatvėje virvėmis aptvertame garde. Gardo numeris laimingas - 13. Belaukdami palaipsniui iškrentam kaip lapai... Prisimenu spektaklį ,,Belaukiant Godo“, kuriame viso spektaklio metu taip ir nepaaiškėja, ko laukiam... Patogus tas miegojimas ant grindinio su kuprinyte po galva. Kažkas medituoja, bet daugumai rūpi kitkas. Po to aplankom Motinos ir Šri Aurobindo apartamentus, darbo kambarius, Samadhi vietą.

 

Pusryčiai ašrame asketiški, bet visai skanūs. Nužingsniuojam iki vandenyno kranto, apžiūrim paminklą Gandžiui ir keliaujam namo.10.30 mes jau savo namelyje. Laisvas laikas iki 18.00. Išsiskalbiu ir įsitaisau hamake. Puiki vieta dienoraščio rašymui. Mintys liejasi pačios, tereikia vedžiot ranką. Atsipalaidavimas ir ramybė.

 

Galvoje kartkartėm prasisuka sau neatsakyti klausimai. Gal per daug nedrąsiai sau juos užduodu, gal dar neatėjo laikas atsakymams. Viskas - savo tėkme. Vėjas šiurena lapus, šalia nukrenta kokosas. Karšta. Įdomi vidinė būsena. Jaučiuosi kaip taurė, pripildyta gaivaus, kvapnaus, įvairiaspalvio gėrimo. Tai - dviejų savaičių kelionės įspūdžiai. Ir jausmas, kad ta įspūdžių taurė - sklidina. Apėmęs kažkoks vidinis atbukimas. Dar nesuprantu, ar čia laikina, ar taip jau ir nenustebsiu šioje kelionėje. Vis kažkas maloniai nustebina iš mūsiškių. Paskutinioji - Ilona, savanoriškai suregistravusi visą grupę.

Prieš kelionę nusipirkau rašiklį įspūdžių aprašymui. Ir jis ką tik baigėsi. Nepatikėjau, kad taip atsitiko. Gelbėja Audra, paskolinusi kitą. Ačiū jai.

 

Hamake pasiekiu palaimos būseną. Mintys atsijungia, nei tai snūduriuoju, nei tai būdrauju. Nežinau, kiek tai trunka - gal kelias akimirkas, gal keliolika minučių.

Įdienojus Vids, Vilma, Lina, Karolis ir aš iškeliaujam į miestelį. Dar einant gimsta mintis išsimaudyt vandenyne. Pavalgom euromaisto - makaronų su salotom, norim atsiskaityt kortele - pasirodo, reikalinga Aurovilio kortelė. Kaip vėliau išsiaiškinom, sistema tokia - reikia atsidaryt sąskaitą, į ją įnešt depozitą, ir tada kortele iš tos sąskaitos gali mokėt už prekes ir paslaugas. Sumokam grynais - antkainis 10 procentų. Karolis sudera taksą, ir visi penki zvimbiam prie vandenyno.

 

Bangos fantastiškos. Dugnas atkartoja bangų formą. Gimstu iš naujo. Pats tikrasis, natūralus transferingas. Tarytum perėjau kažkokią arką, ir šiapus nebeturiu tos dviejų savaičių patirties, įspūdžių, būsenų. Viskas prasideda iš naujo. Nenusakomas jausmas. Krante - ledų vežimėlis. Indijos vandenynas. Draugai šalia. Lepinam kūną. Grįžtam tuk tuku, nusiperkam vaisių ir pareinam namo.

 

Dušas ir meditacija. Uodai puola kaip išprotėję. Mintys ne meditacijoje, o sukandžiotose rankose ir kojose. Kambary, savo lagamine, randu purškalo nuo uodų. Išsitrinu visas atviras vietas, apsirengiu ilgus drabužius. Uodai atsitraukia. Vakarienė, miegas.

 

03.01

 

Miegam ilgai. Atsikeliu 4.40. Dušas, pagalvė po pažastim ir aš jau ant stogo. Žvaigždėtas dangus, mėnulis, gaivus nuo vandenyno dvelkiantis vėjelis. Rytinė meditacija „Kas esu?“. Vaisių salotų pusryčiai ir kelionė į Aurovilį. Keliom valandom išeinam pasivaikščiot. Mieli žmonės Vilma ir Vidas žingsniuoja šalia. Juokaudami, fotografuodamiesi prieinam Matrimandirą. Norim įeit į teritoriją. Tvarka - kaip pionierių stovykloje - čia eit galima, čia - ne, šitą daryt galima, šito - ne. Nieko nepešę, nutariam apeit aplink vedančiu taku. Kelias nutolsta nuo statinio, paskui vėl priartėja, praeinam gražų iš bambukų sukonstruotą kelio žiedą, pakeliui matom statomą gamyklėlę, kur ne kur įsikūrusias skirtingas bendruomenes, mokyklą, vaikų darželį. Prieinam iki kitų vartų, vedančių į Matrimandirą. Apsauginis su komposteriu prašo parodyt kažkokius bilietus. Vidas šypsodamasis paima iš jo rankų komposterį - maždaug, pailsėk, dabar aš padirbėsiu. Indas santūria šypsena parodo dantis ir atsargiai moja ranka - eikit, ką čia su jumis...

 

Mokytis ir mokytis iš Vido - situacijos sprendžiamos su šypsena ir meile. Nueinam iki lankymo tako galo, nusifotografuojam. Gera vieta. Kelioms minutėms prisėdu pavėsyje ant akmens. Mintys rimsta. Vėliau paržingsniuoju iki Lankytojų centro. Stabteliu po medyje pakabintais skambalais. Vėjo vargonai groja gamtos simfoniją. Būsena nereali. Prisėdu ant šalia esančio akmens, užmerkiu akis ir mane nuneša nenusakomo tyrumo ir skaidrumo muzika, sukurta paties Dievo ir atliekama vienintelį kartą, nes kiekvieną akimirką melodija vis kita.

Autobusas, kelionė namo, pietūs ,,pasidaryk pats“ iš vaisių. Meniu tradicinis - papaja, ananasai, vynuogės, ragaujam kriaušių, mandarinų. Skanu nenusakomai.

Popiet - bendra kelionė iki vandenyno. Važiuojam į kitą pliažą nei vakar, kur dugnas šiek tiek lygesnis. Krante - žvejų valtys, tinklai. Turškiamės, džiaugiamės vandenynu lyg vaikai.

 

Kelionė namo, vakarienė, po jos - koncertas. Svečiuose - lietuvaitis, daug laiko leidžiantis Indijoje. Įsitaisom fojė ir panyram į indų/lietuvių džiazo garsus. Labai šiltas, betarpiškas žmogus. Pilnai romantikos dozei: besibaigiant koncertui dingsta šviesa. Paskutiniai kūriniai atliekami fleita.

Gali pavydėt žmogui - laisvas, nepriklausomas klajojančio muzikanto kelias.

 

03.02

 

Rytas, dušas, meditacija, pusryčiai. 8.00-kelionė į Matrimandirą. Visi pasipuošę baltais drabužiais, gražūs. Kalbų mažai, lengva rimtis viduje. Apžvalginis filmukas, vartai, trumpa paskaitėlė – instruktažas, ir mes jau teritorijoje. Aplinka dar tvarkoma. Pagal projektą čia kuriama 12 sodų. Dalis jau sukurta, kitur tebevyksta darbai. Įeinam į pastatą. Tyla. Ramybė. Susikaupimas. Baltos kojinės. Kylam iki pat viršaus. Salė su statmenai žemyn krintančiu šviesos srautu. Apačioje - krištolinis rutulys. Teka vanduo. Amžinas energijos ratas. Tėvas Dangus ir Motina Žemė. Žmogus tarp jų.

 

Pareinam iki autobuso. Pakeliui-daržovių krautuvėlė, pomidorai, bazilikas, svogūnai, laimas, panyras. Pigu, skanu, daug. Saulutė lenkia prie žemės. Pietums - ,,pasidaryk pats“ pomidorų salotos su baziliku ir panyru ir, aišku, vaisių asorti .Šeimininkės pavaišina pakepinta duona. Skanumėlis.

 

Po piet - kelionė į Motinos Samadhi vietą. Keliese išlipam pakeliui, nueinam iki vandenyno, nusimaudom, suvalgom ledų. Namo grįžtam pėsčiomis, pakeliui tikrindami parduotuvytes. Randu šortus, nusiperku marškinukus. Dušas namie, vakarinė meditacija ir kelionė į kaimelį vakarieniauti, nes namie šiandien negamina. Penkiese sukertam dvi dideles picas, salotas. Sotu, skanu.

Grįžus - labanakt.

 

03.03

 

Pabundu 4.30. Nusprendžiu padrybsoti. Kitas pabudimas - 5.30. Meditacija jau prasidėjusi. Vadinasi, taip reikėjo. Atsikeliu, pasimėgaudamas nusimaudau, palengva susidedu daiktus. Pusryčiai neįprastai sotūs ir ,,dideli“ - vaisių salotos, daržovės, bulvės, rūgpienis, papločiai ir paplotėliai. Viskas taip skanu, kad puodai nejučiom ištuštėja. Būtų užtekę ir pusės to, bet negi atsispirsi skanėstams... Dalis išvažiuoja į Matrimandirą, mes turim laiko iki 11.30.

 

Kaimelis, marškinių pirkimas, kokoso sultys grįžtant. Namai. „Busas“ atvažiuoja 12.00. Sunešam lagaminus ir pajudam. Riedam ekspreso tempu, nes reikia spėt užsiregistruot ir apsigyvent .Trumpas stabtelėjimas laukuose, ir vėl pirmyn. Neužilgo - ir Thiruvanamalai. Šio miesto apylinkėse gyveno, meditavo žymusis Romana Maharišis, vienas iš jo mokymo būdų - mokymas tyla. Šalia miesto - Arunachala (Šivos) kalnas. Narajanas ir Haridas sutvarko apgyvendinimo reikalus. Vietos svečių namuose užtenka visiems.

 

Vakarinė meditacija ant stogo, ašramo apžiūra, vakarienė. Sėdim ant grindų. Prieš akis - bambuko lapas, puodelis vandeniui. Pradžioj gaunam vandenuko, po to ryžiai, padažai, kitokie ryžiai. Maistas skanus, bet valgyti pirštais keblu. Įsitaisau klūpėdamas, tada viskas ok. Pavakarieniavus dar kiek pabūnam šventykloje, grįžtam į kambarius ir labanakt.

 

03.04

 

Tylos diena. Keliamės 5. Po pusvalandžio - meditacija. Pusryčių nesinori. Vanduo gaivina. Suku ratus šventykloje. Paskui - meditacijų salė. Atsisėdu, nurimstu... Ir išgirstu paukščio giesmę. Dešimtis kartų girdėta prieš tai. Tik mažytis skirtumas - suprantu, ką jis čiulba. Giesmė - žodis Myliu. Širdis kupina ramybės ir meilės aplinkai ir Visatai. Meilės be priklausomybės. Meilės be savanaudiškumo. Skruostais rieda ašaros.

 

Grįžtu į šventyklą. Vėl suku ratus. Ego kelia lengvą pasipriešinimą - ,,kodėl?“, kam to reikia?“.

Su kiekvienu ratu mintys skaidrėja. Prisėdu. Vėl ratai. Kita salė. Vėl meditacijų salytė. Karšta. Grįžtu namo pavalgyti. Meniu - figos su bananais. Prigulu snūstelt. Pabudus - dušas ir šventykla. Suku 108 ratus. O rytą ir 12 atrodė sunkiai įmanoma misija. Vienu metu salė ištuštėja, liekam keliese einantys. Paskui žmonės vėl pradeda rinktis. Po 72 ratų stabteliu kampe, akis savaime pagauna einančius pro šalį. Šmėkšteli pažystamas veidas. Kitam rate pasitikrinu - akimis pagaunu žvilgsnį. Mokytojas Robertas! Puolam vienas kitam į glėbį. Abu apsiverkiam. Antras ryškus ženklas šiandien. Atsigavęs nuo netikėtumo, jis pradeda klausinėt. Ženklu parodau, kad tyliu, atsisveikinu ir toliau suku ratus.

 

Vaikai susirenka giedot vedas. Su kokiu pasišventimu, atsidavimu, kaip iš širdies jie tai daro... Mieliausia ausiai muzika. Meditacija. Grįžtu namo vakarienei. Papaja ir bananai. Skanu. Grįžtu į šventyklą. Vėl suku ratus. Dar kart meditacijų salė ir keliauju namo.

 

03.05

 

Rytas. Renkamės 5.00 su lengva manta, žibintuvėliais ir išeinam į Arunachalą. Dar tamsu. Pasiskirstom grupelėmis ir žingsniuojam. Palengva švinta. Pradžioj kelias – geras takas, vedantis iki Maharišio meditacijų olos. Vėliau prasideda statokas kopimas į kalną. Lipam neturėdami žemėlapio, lengvame rūke, todėl nesukam galvos, nei kiek užlipom, nei kiek dar liko. Mums dvigubai pasisekė - vietinis mus ėmė globoti ir rodo taką į viršų, antra vertus, šiandien - viena iš retų ūkanotų dienų, todėl nekaršta.

 

Kartkartėm sustojam pailsėt, užkrentam kokį saldainį ar vaisių ir judam toliau. Taip be didelės įtampos pasiekiam ir kalno papėdę. Čia paskutinis poilsis, ir už keliolikos minučių mes jau viršūnėje. Čia nuo šventos ugnies deginimo pilna suodžių, aliejaus liekanų. Gerbdami šventą kalną, pabaigoje einam basi. Prieš keletą dienų čia baigėsi Šventosios ugnies ritualas, kai ugnis kurį laiką buvo deginama kalno viršūnėje. Vaišinamės lietuviškos duonos džiūvėsiais, fotografuojamės, kas nori - tiesiog pabūna vieni. Truputį nusileidus žemyn - draugiški apsikabinimai. Puikiai pajunti, kaip  kai kurie taip ir nesugebėjo nusimest kiauto, kuriuos apsikabint gali tik ,,per atstumą“. Mintyse linkiu jiems išminties ir atsidavimo. Visa kita ateis savaime. Vėliau - kone himnu tapęs ,,Ar žinai, ar žinai...“ Apima liūdesys, kad ši puiki daina skamba vieną paskutinių kartų kelionėje. Vėliau - atsargus leidimasis žemyn, Maharišio meditacijos olos lankymas.

 

Pasileidžiam žemyn, į olą, kur užsuka ne visi. Šioje oloje jis pradėjo meditacijas. Stipri vieta. Atsistojus šalia ant grindų nupieštos mandalos, fiziškai pajuntu energijos srautą. Grupelė išsiskirstė, ir mudu su Jūrate šnekučiuodamiesi paržingsniuojam namo. Ji papasakoja vakarykščius įspūdžius apie pažintį su labai stipriu ir įdomiu žmogum, gyvenančiu ašrame. Tai - vienas tų susitikimų, ... ,,kurie praeina, rodos, o palieka tik ilgesį ir didelį laukimą...“.

 

Spėjam papietauti, tada namai, dušas, poilsis. Po piet - sulčių kokteilis ir šventykla. Vėl suku ratus, vėl meditacijų salė. Grįžtu namo, 19 val. einam bendros vakarienės. Nužingsniuojam į kavinukę, susėdam, padedam išdalint maistą. Skanu. Daug. Tik...norėjosi ne tik pavalgyti, gal net ne tiek pavalgyti, o pasibūti drauge, pasikalbėti, padainuoti. Tiesiog paskutinį vakarą pabūti kartu. Nelabai pavyko, nes dingsta elektra, pasidaro tvanku, ir mes padėkoję kylam.

 

Grįždami šnekučiuojamės apie rytojaus planus. Su Irina randam bendrą kalbą - ji nori  aplankyt Maharišio meditacijos olą. Man ta vieta irgi artima. Daugiau norinčių neatsiranda. Vilma pakviečia pasivaišint arbata. Įjungia arbatinuką, ir visame name dingsta šviesa. Lukterim, - gal atsiras. Deja... Skirstomės į namučius. Labanakt.

 

03.06

 

Kylu penktą. 5.30 susitinkam su Irina ir žingsniuojam į Maharišio olą. Jau švinta. Kelias neprailgsta. Palengva ryškėja medžių, uolų, kalno kontūrai. Štai mes jau ir prie olos. Pasirodo, ji atidaroma tik 8 valandą. Primetam laiką - tektų skubėt atgal. Nusprendžiam nelaukti. Tiesiog pabūnam šalia, netrukus pajudam atgal. Saulėtekis džiugina visu grožiu. Palengva ryškėja apačioje nusidriekusio miesto kontūrai, erdvė prisipildo garsų. Ant gražios uolos prisėdam pailsėt, pasidžiaugt saule.

 

Už poros dienelių būsim namie, ir šis rytas atrodys lyg miražas... Netoliese apačioje pasirodo beždžionėlė, paskui kita. Jos vikriai užkopia iki mūsų uolos. Šalia sėdintys vaišina jas. Šios drąsia ima skanėstus iš rankų. Visi mes - gamtos vaikai. Ir kaži, kas šioje situacijoje tikrasis šeimininkas...

 

Grįžtam namo, dušas, paskutiniai daiktų susidėjimai, autobusas. Susinešam daiktus, stabtelim atsisveikinimui prie šventyklos. Tai dovana, kurios nesitikėjau gauti. Viduje parimstu prie Maharišio statulos, esančios atskiroje salėje. Nejuntu, kaip prieš ją atsigulu kryžium. Be jokio vidinio pasipriešinimo, be įtampos, tiesiog natūraliai savaime. Širdyje - didžiulė padėka. Nuolankumas. Džiaugsmas. Po to - keli ratai kitoje salėje. Graudulys. Išėjus pridedu ranką prie sienos. Atitraukiu - lieka delno spaudas. Jį greit nugairina sulutė ir vėjas.

 

Autobusas, miegas, vaisiai, oro uostas. Laikas prabėga greit, ir mes jau užsiregistravę sėdim laukimo salėje. Netrukus - skrydis.

Vidinė būsena labai įdomi - jokio noro pasilikt. Skrist - taip pat jokio noro. Tiesiog darai tai, ką reikia. Be emocijų.

 

Delį pasiekiam vidurnaktį. Pervažiuojam į kitą terminalą. Pakeliaujam per sales. Galiausiai randam keletą krėslų, kiti - ramų pasienį, kur susikloja miegmaišius. Patikrinam barus, ieškodami arbatos ir kokių užkandžių. Jūratė pasiūlo gražią mintį - paprašyt karšto vandens ir patiems pasidaryt arbatą. Irina duoda termosą, Jūratė sumedžioja vandenį ir mes jau ,,arbatinamės“.

 

Palengva gretos retėja, kol liekam trise - Audra, Irina ir aš. Išsikalbam. Kaip gali kalbėtis draugai, kuriuos suartino kažkas stipraus.

Kažkuriuo metu prisijungia Vidas, Rūta, tarpais lenkia miegas, bet po minutės kitos jau jautiesi atsigavęs. Taip ir prabėga paskutinė kelionės naktis.

 

Rytą - registracija, lėktuvas, keitimasis vietomis ir saldus miegas. Netrukus jau ir Helsinkis.

 

Čia kavinėj paprašau karšto vandens Vilmai, kuri lengvai negaluoja. Suomė pripila ir pasako kainą - 1,50 euro. Stambių kupiūrų nenorim keist. Sukrapštom 1,20. Sakom - įpilkit mažiau. Barmenė peržvelgia mus, išpila jau įpiltą vandenį į kriauklę ir atiduoda termosą. Šypsomės su Vidu - vietoj to, kad mus pavaišint, vandenuką išpylė į kriauklę.

Į kitą kavinukę einu labiau pasiruošęs - pasiskolinęs iš Audros pinigų. Čia barmenė mielai pripila vandens. Paklausus, kiek mokėt, ramiai su šypsena atsako:

- Nieko nereikia mokėt. Grįžtu dar labiau ,,išsižiojęs“ iš nuostabos... Tokie jau tie suomiai - nenuspėsi.

 

Stoviu šalia Vido. Kalbamės apie Ramaną Maharišį. Jis lyg tarp kitko sako:

- O tu gali vėl pajust tą būseną?

- Čia, oro uoste, žmonių sumaišty pajust aną ramybę? - pradedu dėliot mintis.

- Užsimerk, pasijusk ten ir po to vėl atsimerk, - dėsto toliau Vidas.

Paprasta, sakau pats sau.

-Ir ta ramybė, kurią tokiu būdu pernešei iš ten, sklinda visoje šioje erdvėje, kuri supa tave šiuo momentu, - tęsia Vidas.

 

Susimąstau. Toli toli iki Vido man. Bet, kaip sako kintiečiai: „...ir tūkstančio mylių kelias prasideda nuo pirmo žingsnio...“.

 

Vilnius. Ūkanota. Oro uosto salė. Paskutinė bendra mantra. Apsikabinimai su artimiausiais draugais. Artimųjų laukiančios akys ir išskleistos apsikabinimui rankos...

 

Trijų savaičių nuotykis baigėsi. Ačiū visiems, buvusiems kartu. Ypač tiems, kuriems pasakiau kokį aštresnį žodį. Iš kurių išgirdau patarimą ar pamokymą. Ar tiesiog pykčio gaidelę. Ačiū už geras akis. Už šypsenas. Už kantrybę. Už gerumą, ramybę ir meilę, kuri sklido iš jūsų.

 

Haridui ir Narajanui - nuoširdus nusilenkimas iki žemės, nes Vilniuje to nespėjau padaryt. Jūsų dėka visapusiškai sudėtinga kelionė vyko tikrai sklandžiai.

 

Ir - iki. Kažkur, kažkada, pagavus palankų vėją, mes tikrai susitiksim...

 

 

Su šypsena ir meile,

 

 

 

Valdas, dar žinomas Saulutės vardu

 

www.yatra.lt

Kanyakumari

Kanyakumari

 


SPRENDIMAS: ezo