NAUJIENA  

Šventklajūna į Himalajus. 2015 rugsėjo pab. - spalio pradž.

Įspūdžiai   (Ne)patyrimas.

Gedimino Stulpai viršukalnėje

Fizinis nuovargis, kalnų liga, kepinanti saulė paaštrina tavo savybes, kurių jau manei atsikratęs (koks egoizmas!), iškeldama aikštėn silpnąsias tavo vietas, kurių paprastai nesinori rodyti kitiems... Tai iššaukia mažą, tylų, vėliau ir ryškesnį nepasitenkinimą grupėje, vis garsiau išreiškiami priekaištai, abejonės, neišsipildę lūkesčiai.

Tai ypatinga Yatra – pati ilgiausia ir sunkiausia. Gal aš ne į tą Yatrą pataikiau?! – Kaip tik į tą! – kažkas atsako visiškai tuo neabejodamas. Suprantu, kad tikrai į tą. Nes po visa ta sumaištimi jauti, kad kažkas tavyje keičiasi. Nežinau, kas, negaliu įvardinti to virsmo, bet jaučiu, kad tai svarbu. Tą svarbumą labai praskaidrina Harido rimti – nerimti juokeliai.

 

Kalnai griežti, - taria Narajanas. Jauti tą griežtumą visa savo esybe – jauti save negailestingai išvestą iš įprastinės rikiuotės. Džiaugiuosi tiek, kad meditacijos suteikia vidinės ramybės pojūtį. Bandau susivokti, dėl ko aš čia. Ir suprantu, kad Indija – kaip lakmuso popierėlis – išryškina dalykus, kurie iki tol tau nebuvo svarbūs ir parodo, kad iki šiol tavo vertinti dalykai gali pavirsti niekais. Tas suvokimas ateina taip aiškiai ir ryškiai, bet grįžus namo vien tik žodžiais perteikti tu jo negali... Tai yra daugiau – tarsi patyrimas anapus žodžių.

Kaip kelionė? – tas klausimas džiugina tavo širdį, bet kartu ir glumina, nes tu negali apibūdinti savo patyrimo. Jeigu ir pradedi pasakoti, tai po kelių sakinių supranti, kad nėra prasmės apie tai kalbėti. Turi pats prajausti (taip sakė Narajanas). Juokėmės iš to žodžio, kol pajautėme patį PRAJAUTIMĄ...

Ateina suvokimas, kad kiekvienas grupės narys turi tam tikrą misiją vienas kitam. Atrodo, nėra labai nuoširdaus ir atviro bendravimo, bet tas buvimas, kartais - tyla tiesiog smelkiasi į tave. Ir vėl prajautimas... Tas aiškumas ateina paskutinės bendros meditacijos metu. Labai ačiū visiems ten buvusiems.

 

Tu džiaugiesi, kad grįžai kitoks. Ko gero, grįžai ne visas – dalelė tavęs liko „ten, kur patenka ne visi“ (Haridas). Tau patinka tavo „kitoks“ vidus ir tuomet pradedi suprasti, dėl ko iš 15 žmonių grupės tik trise TEN vykome pirmą kartą. Galbūt net pradedi ilgėtis tos dalelės savęs, kuri liko „ten, kur patenka ne visi“. Nauja patirtis tarsi atveria platesnes erdves sąmonėje, leidžia įsitikinti dvasinės ramybės stiprybe, leidžia suprasti, kad vidinės žmogaus galimybės iš tikrųjų yra beribės – visas užtvaras mes pasistatome patys savo mintimis.

Kartais nereikia rinktis. Kažkas veda tave keliu – telieka mėgautis tuo ir sąmoningai įvertinti gautą patirtį. Ir jeigu ta didinga jėga atves jus į Yatrą – padėkokite jai visa savo esybe ir su džiaugsmu priimkite tai kaip dovaną!

 

Violeta Gavelienė

 

 

www.yatra.lt

Tsokar. Kalnų ežeras Ladake.

Tsokar. Kalnų ežeras Ladake.

 


SPRENDIMAS: ezo