NAUJIENA  

Šventklajūna į Himalajus. 2015 rugsėjo pab. - spalio pradž.

Įspūdžiai   Neįvardinta svajonė - Himalajai

Kiek netikėta buvo nubusti sodyboje Himalajuose... Kelionė į Kullu slėnį iki Nagaro, kuriame apsistojome, buvo ilga ir varginanti. Ryte nubudus kalnuose apėmė jausmas, kad ta kelionė susapnuota, kad susapnuotas ir vakarykštis atvykimas. Besikeičiantys kalnų vaizdai pro mikroautobuso langą, kalnų serpantinuose „išsuptas“ fizinis nestabilumas, vienas kitas persimestas žodis su bendrakeleiviais, įnešta sumaištis į vietinių gyventojų kasdienybę tik atvykus į kaimą liko kažkur labai toli... Viskas lyg ir vyko vakar, tačiau vidumi sunku suvokti, kada tai buvo... Pamestas laiko pojūtis... Apėmė jausmas, kad tos keliolika kelionės valandų nukėlė atgal laike ir savaitę praleistą Rišikeše... Lyg viskas būtų vykę prieš pusmetį: gyvenimas ašrame, rytinis varpelių skambėjimas, smilkalų kvapas, šventosios Gangos it jūros ošimas...

Dieną, kai susiruošėme žygiui į kalnus, rodos ore tvyrojo nerimas ir džiaugsmas, baimė ir pakylėjimas... Sodybos, kurioje apsistojome šeimininkė puse lūpų prasitarė, kad vis tiek kažkas iš mūsų grįš anksčiau, nenuėjęs viso suplanuoto kelio, kad trijų dienų žygį į Himalajus ne visi pakelsime. Kieme sujudimas – kraunami daiktai ant mulų, didesnės kuprinės perduodamos vietiniams nešikams.

Pradedame žygį... O ką mums reiškia kalnai? Kalnai, apie kuriuos nedrįsta net svajoti... Į kuriuos pakliūta lyg kažkam nebyliai pašnibždėjus, lyg kažkieno nematoma ranka pastūmėjus... Ar laukia jie mūsų? Kaip jie mus sutiks? Kokie jie? Savotiškai įpareigojo jau pačioje kelionės pradžioje išgirstas „ten, kur patenka ne visi“. Ir kuo gi mes išsiskiriame iš kitų, jei lemta mums ten patekti?

Supranti, kad patys pirmieji žingsniai, žengti link kalnų viršūnės, veda nepaprastų potyrių link. Tai, kad esame čia, jau nepaprasta! Atrodo nieko ypatingo, tačiau vidumi išgyvename kiekvieną žengtą žingsnį kalnų takais, kvėpuojame kalnų oru, regime kalnų vaizdus ir visa tai atrodo nepaprasta. Nepaprastumą sukuria mūsų vidinis nusiteikimas, nes kiekvienas keliaujame simbolinės savo asmeninės „viršūnės“ link, kiekvienas savaip sugeriame ir atspindime aplinką, kiekvienas išgyvename savus patyrimus, kiekvienas turime savus tikslus. Tai nėra vien fizinis savo kūno pernešimas viršukalnių link tam, kad patenkintume savo smalsumą, tam, kad pasakytume, jog pabuvojome Himalajuose. Tai, ką patiriame savo fiziniu kūnu – vėsą, gaivą, nuovargį, skausmą – nėra vieninteliai potyriai.

Praeidami vietinius kalnų kaimelius susimąstome apie tai, kokie laimingi turėtų būti čia gyvenantys žmonės – kiekvieną vakarą jie užmiega su kalnais, kiekvieną rytą nubunda su kalnais. Kalnai visuomet šalia jų. Kalnai juose, jie kalnuose... Tik vėl susimąstome – ar kiekvienas čia gyvenantis sugeba pastebėti tai ką turi šalia savęs? Mes patys, ar deramai įvertiname tai, ką turime savam krašte – žaliuojančius miškų plotus, vaizdingas kalvas, daubas, ežerus?.. Juk žmogaus akis linkusi apsiprasti su tuo, kas yra šalia. Mes taip „susigyvename“ su savo aplinka, kad jos nepastebime. Kaip nepastebime ir savęs... Tačiau čia kalnų kaimai menkai paliesti civilizacijos, gal dėl to gaji ir jų meilė gamtai, gyvas jų tikėjimas gamtos sakralumu.

Nors kopimas į viršų nėra lengvas pasivaikščiojimas, tačiau nejučiom apima begalinė palaima, nes suvoki, kad ši kelionė tau – tai Dievo dovana! “Tėve mūsų, kuris esi danguje...“ – suspurda širdis, akims sudrėkus nuo tolumoje atsivėrusių snieguotų kalnų viršūnių reginio... Ir pats, žmogau, nesupranti – ar tu, dar žemėj, ar jau danguje, nes dangus čia – kaip niekur kitur arti. „Teateinie Tavo karalystė“, - šnibždi sau tyliai žvilgsniui pagavus, rodos, ranka pasiekiamą vaivorykštę – tiltą tarp dangaus karalystės ir žemės. Stebint šią misteriją apima tikras, grynas, dar niekada anksčiau nepatirtas džiaugsmas. Jautiesi laiminamas kalnų. Čia viskas gryna ir tikra. Tiesiog nieko kito nebelieka, tiesiog kitaip nebegali kaip tik išsigryninti prieš patį save, prieš kalnus ir nuolankiai priimti palaiminimą. Negali jaustis kitaip, kai kalnai prieš tave atsiveria savo grynumu ir tyrumu. Negali sau vaidinti, meluoti... Visu kūnu geri į save tą vaizdą, kiekviena kūno ląstele įkvepi, visu kūnu įsiklausai į tylą. To niekada nepajustumei ten, apačioje, kur verda gyvenimiškos aistros. Tik čia laikas, rodos, sustoja.. Tik čia, kaip niekur kitur, pajunti Dievo buvimą šalia, tik čia savaime, gaudydama pirmuosius iš už kalnų tekančios saulės spindulius, tavo širdis suvirpa – „teesie Tavo valia“... Kasdieniuose savo gyvenimuose bėgam, „kalnus verčiam“, o čia suvoki, koks beprasmis tas bėgimas ir „kalnų vertimas“, nes iš tikrųjų juk kalnai neišjudinami. Užuot galynėjęsi patys su savimi, nuveiktume daug daugiau kartodami „teesie“... Ar sugebėsime tą kalnuose pabudusį suvokimą parsivežti kiekvienas į savo namus? Ar sugebėsime parvežti dalelę kalnų? Dalelę tikrumo? Dalelę kažko, kas uždegtų širdis net ir čia nebuvusiųjų? Ar patys sugebėsime išsaugoti savo širdžių ugnelę?

Kylant vis aukščiau į kalnus, vis plečiantis ir atsiveriant dar įspūdingesniems vaizdams, pasižiūrėjus žemyn apima jausmas, kad kalnai tarytum mėgina įtraukti, „įsiurbti“ tave. Jie tarytum žaidžia su tavimi – tavo žvilgsnį pagauna ir nenori paleisti – negali atitraukti savo akių nuo aksominių kalnų briaunų. Reikia įsikibti į šalia pasitaikiusį akmenį, kad nepasiduotum tai traukai. Tuo pačiu metu suvoki, kad ši trauka tavęs jau niekada nebepaleis... Ir tai ne pačių kalnų trauka. Tai Kažkieno, kas tvyro kalnuose, kas apjuosia kalnus trauka... Ir staiga pagalvoji – kiek žmonių prieš tave praėjo pro šį akmenį? Kiek jų rėmė savo nuvargusią nugarą? Kaip su jais bendravo kalnai? Ką jie jautė? Daug žmonių čia praėję, bet dar daugiau čia nepraėjusių, o kai kurie jų – niekada ir nepraeis. Ir suvoki – kad ir kaip stengtumeis, kad ir kaip norėtumei pasidalinti tuo su savo artimaisiais, to neperteiks nei tavo pasakojimai, nei tavo užfiksuoti vaizdai... Čia reikia pabūti!..

O koks beribis žvaigždėtas dangus kalnuose! Sutemus, ta pati jėga, kuri dieną traukė į bedugnę, dabar kelia aukštyn! Tačiau bijai ir krustelti, nes jautiesi stebimas tūkstančių akių danguje. Kiekvienas bereikalingas judesys nejaukiai sujaukia tylą. Tyla tokia, kad nuo jos šiurpsta oda. Tyla, kurios nesiklausai, bet jauti. Atrodo, kad patys kalnai baugščiai rymo, bijodami sudrumsti tą visa apimančią, visa apjuosusią tylą. Persimetame keliomis frazėmis, kad pasidalinti potyriais, tačiau šįkart kaip niekad juntama žodžių beprasmybė. Naktį kalnuose už viską yra geriausia tyla…

Trijų dienų žygyje spalio mėnesį patyrėme visus keturis metų laikus – patys kalnai pasipuošę sodriomis rudeninėmis spalvomis, nors šalia kalnų takelių nedrąsiai, kiek skubotai pavasariškai žydi žemuogės ir vasaros vis negalintys paleisti edelveisai. Oras vasariškai – rudeniškas. Tačiau viso žygio metu negalėję atitraukti akių nuo tolumoje boluojančių snieguotų viršūnių, paskutinį mūsų rytą kalnuose patys nubudome ant tokios pat snieguotos viršūnės. Gal taip buvo išpildytas kažkurio bendrakeleivių noras,  nes, kaip žinia, norai Indijoje labai greitai pildosi…

Neišsipildė vietinės gyventojos prognozė, kad ne visi įveiksime šį trumpą laike bet ne trumpą kelyje žygį. Matyt kiekvienam iš mūsų jėgų teikė gyvas noras gyvai prisiliesti prie Himalajų ir tikėjimas. Turbūt čia nepateks tie, kurie abejoja… Nusileidus iš kalnų lyg ir niekas realiai nepasikeitė, tačiau kartu kažkas neįvardijamo vistik pakito – tą išdavė spindinčios bendražygių akys…

Dėkoju jėgoms, leidusioms išsipildyti neįvardintai svajonei, ir kelionės bendražygiams. OM.

 

Daiva Kaminskaitė

Kullu spalvos. Daivos nuotr.

Kullu spalvos. Daivos nuotr.


SPRENDIMAS: ezo