NAUJIENA  

Šventklajūna į Himalajus. 2015 rugsėjo pab. - spalio pradž.

Įspūdžiai   Šeštosios Jatros dienoraštis

Piligriminės kelionės dienoraštis

ŠIAURĖS INDIJA. DELIS-KULLU-LADAKAS-KULLU-DELIS

2012.08.22-09.21

Durys į Šventyklą, Thiksey vienuolynas

 

08.22-23, trečiadienis-ketvirtadienis

Lagaminas sukrautas. Pusmetis - ir vėl sparnai neša į Indiją. Kam tau to reikia - klausinėja draugai ir namiškiai. Dar nežinau, kas mane veda. Gal kažkur viduje nuo vaikystės širdies kertelėje gyvenęs ilgesys, pamačius Rericho paveikslus parodoje Rygoje. Gal kažkurios meditacijos metu atėjęs pavadinimas Kulu, apie kurį ne ką tebuvau girdėjęs. O gal tiesiog širdis tyliai ramiai atvedė mane iki šios kelionės.Prieš akis - mėnuo Šiaurės Indijoje.

O dabar - punktualus skrydis iki Helsinkio, valandėlė oro uoste, ir mes jau kylam didžiuliu A 330. Prieš akis - 5200 km ir maždaug 7 valandos skrydžio. Naktis prabėga greit. Oro uosto formalumai Delyje, bagažas ir pažintis su autobusu, kuris veš iki Kulu slėnyje įsikūrusio Nagaro. Nustebina išvažiavimas iš Delio - per daugiamilijoninį miestą pravažiuojam beveik nestabteldami, eismas tvarkingas, gatvės, estakados, tiltai platūs, pritaikyti intensyviam eismui.

Vėliau kelias ilgą laiką veda autostrada. Ji daug kur rekonstruojama, pradėti darbai. Keista, bet dirbančios technikos ar žmonių matom vos kur ne kur. Gal dėl neseno liūčių sezono, gal dėl kitų priežasčių. Abipus kelio nenutrūkstamai tęsiasi miestai, miesteliai su savo kioskais, pašiūrėmis, gyvenimais. Po pusdienio išsukam iš autostrados į vietinį kelią. Eismas intensyvus, šalia - nesibaigiantys ryžių laukai.Gamta tiesiog spinduliuoja gaivia ir vaiskia žaluma. Stabtelėjimų metu išlipus, prie žemės lenkia karštis, nors diena ir atrodo apniukusi. Važiavimo greitis sumažėja, nes kelias dažnai kerta miestelius su savo lėta gyvenimo tėkme. Kažkuriuo metu pasukam į siaurą, labai duobėtą kelią. Gale sėdėti nebeįmanoma - tiek krato. Aplenkiam kelio remontininkus. Darbas indiškai: papilta krūva skaldos; vienas pila skaldą į dubenį, kitas tą dubenį ant galvos neša ir pila į duobę. Koks darbas, toks ir kelias.Vienoj vietoj privažiuojam brastą. Platoka upė šniokščia per kelią, bet vairuotojas užtikrintai ją kerta.

Po kiek laiko važiuojam šalia didžiulės cemento gamyklos. Stebina daug kas - ir bekelė šalia, ir galybė sunkvežimių, stovinčių šalia gamyklos ir jos teritorijoje. Kiek laiko jie čia laukia? Parą, dvi, tris? Niekas nesujaudina, neskuba,nesinervina. Vėl išsukam į judresnį kelią. Juo nenutrūkstamu srautu juda dvi kolonos - viena į viršų, į perėją, kita - žemyn. Aplenkti lėtesnį transportą sudėtinga. Kelio nuoroda: „Kulu-185 km.“. Vairuotojas sako, jog liko apie 6 valandos kelio.. Stabtelim užkąsti - ir vėl tolyn. Stebina vairuotojai - visą dieną nematėm, kad ką valgytų.

Temsta. Palaipsniui tirpsta slėnių vaizdai, kol galiausiai viską praryja tamsa. Mašinų mažiau, bet dėl duobėto kelio velkamės lėtai. Prieš vidurnaktį stabtelim prie įvažiavimo į Kulu slėnį nusilenkti deivės Durgos vienam iš pavidalų, paprašyti jos Malonės, kad mus priimtų ir apglėbtų savo Meile. Atsistojus šalia, sudedu rankas maldai - ir čia pat išvystu krikštolinę piramidę akyse. Akimirksniui apima nenusakomas jausmas...

Netrukus – vėl autobusas, vėl vinguriuojam aukštyn. Dar valandėlė ir pasiekiam šiandienos kelionės tikslą. Laikrodis rodo pirmą. Kelionė truko 18 valandų, už pečių - 520 km. Nagaras pasitinka smulkiu lietučiu, kuris čia pat įsismarkauja. Pasiimam daiktus ir už keleto šimtų metrų prieinam savo gyvenimo vietą.

 

08.24, penktadienis

Miegam kiek leidžia širdis. Rytą lietus liaujasi. Išeinu į terasą ir prieš akis atsiveria puiki panorama: gilus upelio slėnis su anapus kylančiu skardžiu, toliau - į kalną kopiančios trobelės, kalvos keterą tarsi skiauterė puošia eglių grandinė. Apačioje driekiasi Nagaras. Aukštis - kiek virš 2 km. Aukštai danguje, nejudindamas sparnų, ratus suka erelis.

Sakralusis Morijos kalnas

Grupinė meditacija terasoje, prisistatymai, lengvi pusryčiai.Visai šalia, vos už kelių šimtų metrų - Rerichų namai. Jų šeima čia gyveno 1927 - 1948 m.m. Čia gimė daug Jelenos tekstų, Nikolajaus meno kūrinių, visuomenės tobulinimo idėjų. Čia gimė Agni joga. Tai-žmonės, įrėžę gilų pėdsaką žmonijos kultūros istorijoje. Nikolajaus iniciatyva 1934 m. Jungtinėse Tautose buvo priimtas ,,Rericho paktas” apie kultūros vertybių apsaugą karo metu. Didžiulę išliekamąją vertę turi 1925-28 m.m. ekspedicijos Indijoje, Tibete, Mongolijoje, Altajuje surinkti eksponatai ir medžiaga. O kur dar visame pasaulyje išsibarstę vidinės jėgos ir kalnų grožio persunkti N.Rericho paveikslai !

Atsistoji namo - muziejaus terasoje, atsisuki į slėnį. Apačioje garma kalnų upė, nuo viršūnės pučia gaivus vėjas. Čia ne kartą stovėjo šio namo šeimininkai. Taip pat čiulbėjo paukščiai. Taip pat ošė šimtamečiai medžiai. Liko darbai, tebekeičiantys pasaulį harmonijos link.

Apžiūrim nedidelę, bet įspūdingą paveikslų galeriją. Aplankom Rericho Samadhi vietą, uždegam žvakutes. Kylam į Urusvati muziejų, kuomet upelio slėnyje, tarsi žemiau kojų, visu grožiu sušvinta vaivorykštė...

Nusileidžiam žemyn, iki miestelio, praeinam šventyklą,valdovų rūmus. Vienas nusileidžiu dar žemiau, iki miestelio. Viduje - ramybė. Atrodo, einu pažystamom gatvelėm ir tas parduotuvėlių šurmulys, aplinka, besišnekučiuojantys vietiniai atrodo labai savi. Kopiu atgal link namų. Nešuosi pomidorų, papają, duonos. Pasiilgau daržovių.

Sutemus iš miestelio grįžta visi kiti. Vakarinė meditacija, vakarienė, rytojaus planų aptarimas, miegas.

 

08.25, šeštadienis

Miegam ilgai - iki 6 ryto. Dušas, rytinė meditacija. Už lango pliaupia lietus.Visi planai savaime koreguojasi - sėdim namie, veikiam kas ką.

Pamiegam, papietaujam. Sėdim, žiūrim pro langus į slėnį. Kažkas taria: -praktiškai nelyja. Pauzė. Kitas pataiso: -praktiškai visiškai nelyja. Nuskamba juokas. Sėdim toliau.

Kaupiam jėgas. Ryt laukia dviejų dienų kelionė džipais per kalnus su nakvyne perėjoje.

Po pietų vėl užmiegu. Pabundu - lietaus teškenimo nebesigirdi. Jau ir saulutė šypsosi iš už kalno. Debesėliai formuojasi žemiau mūsų, slėnio apačioje.

Pasirodo lauktieji autobusiukai, sušokam į juos ir važiuojam į etnografinį Džanu kaimą, esantį už 12 km. Keliukas, vinguriuodamas skardžio pakraščiu, kyla aukštyn. Šalia kaimo, į kurį atvažiavom, plyti šventvietė, - auga didžiuliai šimtamečiai daugiakamieniai medžiai, kur ne kur stūkso akmenys. Priglaudžiu rankas prie vieno daugiakamienio galiūno - energijos banga plūsteli į delnus. Tolėliau išsidėsčiusios kaimo sodybos. Laikas čia tarsi sustojęs - stogai dengti skaldytais akmenimis, tvirto medžio statiniai stūkso šimtmečius. Ir žmonės - čia senutė tempia didžiulį ryšulį žolės, ten moterys  kalbiasi, kažkas gena galvijus… Gyvenimas teka ramia, nusistovėjusia vaga.Vaikai kaip ir visur lieka vaikais - krykštauja, džiaugiasi, žaidžia.

Už gero kilometro prie kriokliu krentančio upelio randam vietinę užeigą. Kaimas garsėja savo etnografiniais patiekalais, kurių ir užsukam paragauti.

Romantika - šniokščiantis krioklys šalia, tamsa aplink, ant stalų - žvakės. Čia pat krosnis ir visa virtuvė, kurioje ir gamina mūsų gardėsius. Valgom labai skaniai. Ir daug. Maistas visokiems skoniams - nuo saldaus iki labai aštraus.

Grįžę namo, pakuojamės daiktus ir einam gult. Ryt, pasak legendų, laukia sunki diena.

 

08.26, sekmadienis

Rytas įprastas - dušas, meditacija, pusryčiai. 8 ryto visi susipakavę, daiktus išnešę į terasą nekantriai trypčioja, laukdami mašinų. Nepraeina nė valanda ir transportas pasirodo. Nešam daiktus žemyn - lagaminų ir kuprinių krūva - įspūdingo dydžio. Kirba dvejonė - kaip viskas tilps? Vairuotojai pradžioj atsisako krauti daiktus ant stogo. Jie ir patys supranta, kad kitur jų nesudėsim. Tokiu būdu bando įpiršti mums ketvirtą mašiną, kuri papildomai kainuotų. Po derybų, lėtai, tarsi miegodami, nenorom pradeda kraut daiktus ant stogų. Procesas trunka dar valandą. Pasirodo Govindas su supirktu maistu. Kur reikės jį sukrauti? Dalį maisto paliekam, kitą kišam į visas įmanomas vietas - ant stogų, po sėdynėm, po kojom, suprasdami, kad kuo daugiau paimsim - tuo sočiau gyvensim. Susigrūdam į mašinas po 6 žmones ir pajudam.

Už 40 km. - pirmas miestas, Manalis. Čia pamatom akiai neįprastą reginį - upės srovės nuneštą metalinį tiltą, netoliese - kito tilto paplautas atramas. Kelias kyla aukštyn, kol už nugarų paliekam paskutinį Kulu slėnio kaimelį,vėliau - ir upę. Vis kylam. Prasideda tai, apie ką kalbėjo vietiniai - daug kur ant kelio purvo nuošliaužų likučiai. Kelią prižiūri kariškiai, bet po liūčių nespėja jo tvarkyti. Kylam, kylam, kylam, ir štai ji, pirmoji perėja Rochtangas, 3900 m aukštis. Trumpam stabtelėję, judam toliau. Keletas vietinių siūlo pirkti šafrano. Pigiai: 50 g - 2500 rupijų, 20 g - 1500 rupijų. Atsisakom. Po penkių minučių kaina krenta perpus. Vėliau - iki 500, galiausiai - iki 200 rupijų už 20  g. Genadijus ištiesia 100, paima prekę ir sėdam į mašinas. Vairuotojas klausia: -Pirkai?

Gena atsako: -Taip. O kas čia?

-Paprastų gėlių žiedai, nudažyti raudonai. Šafrano - tik pavadinimas.

Stupa Rochtango perėjoje

Gavom gražią pamoką apie tai, ką perkam. Genai visiškai negaila išleistų pinigų, jis samprotauja, kad kažkieno šeima turės už ką pavalgyti. Leidžiamės nuo perėjos iki pirmo miestelio. Užkandam ir nutariam važiuoti iki Govindo pasiūlytos pirmos stovyklavietės. Laukia ilgas kelias, todėl daug negaišdami judam toliau. Pravažiuojam šalia kasamo tunelio, kuris ves iš Kulu slėnio. Jo ilgis bus 12 km, statybas planuojama baigti per ketverius metus.

Važiuojam upės slėniu. Šalia visur, kur tik akis užmato, dirbamos žemės terasos. Išnaudojama kiekviena pėda. Miesteliai pakeliui keičia vienas kitą, vėl kylam. Temsta. Pakeliui sustojam išpilti išgertą vandenį ir apima keistas jausmas, tarsi stovėčiau ant laivo,  kurį supa bangos, denio. Siūbuojanti žemė? Gal nuo ilgo važiavimo, pagalvoju. Andrius pasiguodžia, kad ir jam panašiai. Pagaliau atriedam iki planuotos stovyklavietės. Čia pastatytos kelios didelės palapinės, kiekvienoj - gal po 20 vietų miegui, virtuvėlė maisto gaminimui. Geriam arbatą, kremtam omletą, persirengiam ir gulam. Atrodo, esu pavargęs, bet miegas neima. Atklysta girdėta mintis: jei miegas neima - džiaukis.Turi gerą progą meditacijai. Taip ir darau. Pavyksta puikiai. Meditacija savaime pereina į apsnūdimą. Tai vienur, tai kitur pasigirsta balsai. Suvokiu, kad ir kitiems nesimiega. Darosi šalta. Apsirengiu, vėl snūsteliu. Vėl šalta. Išsitraukiu megztinį, apsirengiu ir užmiegu. Visai netrukus - Harido balsas, sveikinantis su labu rytu ir kviečiantis keltis. Galva lengvai svaigsta. Būsena - keista. Sveikatos problemų turi daugelis - ką pykina, ką purto šaltis, kam skauda galvą. Trumpai tariant, visų būsenos dvejopos: arba bloga, arba labai bloga. Džiaugiuosi, kad man tik bloga. Gal būt, gelbėjo vanduo, kurį vakar, kaip ir įprastai, maukiau litrais. Priežastis labai paprasta: iš 2 km aukščio, kuriame gyvenom, per dieną pakilom iki beveik 5 km aukščio,o nakvojom apie 4,6 km aukštyje. Organizmai tiesiog nespėjo prisitaikyti ir pasekmes matom prieš akis.

 

08.27, pirmadienis

Po sunkios nakties populiariausias patiekalas šį rytą - karštas vanduo ir mėtų arbata. Geriu daug, gal tai palengvina gyvenimą, - jaučiuosi daugmaž normaliai.

Truputį pasileidžiam žemyn, pavažiuojam upės slėniu ir štai – Kašmyro srities riba. Aplink  – jokios augmenijos, net šalia upės niekas neauga. Abipus slėnio - kalnai. Mėnulio peizažas be gyvybės. Kelias vėl šauna viršun. Viena perėja - apie 4700 m. Nusileidus nuo kalnagūbrio, ilgoką tarpą važiuojam plynaukšte. Pradžioj džiugina geras asfaltas, kuris už keleto kilometrų baigiasi. Toliau kelias tiesiamas indiškais tempais - kur ne kur krapštosi žmonės, kurių pagrindiniai įrankiai - kaplys ir kastuvas. Išvažiuojam iš tiesiamo kelio ir patenkam į smėlyną. Apgaubia toks dulkių debesis, kad aplink nieko nesimato. Mikliai uždarom langus - nelieka kuo kvėpuot. Taip kankinamės keletą kilometrų, vėliau vėl gryžtam į šiokį tokį kelią. Dulkės ir duobės - nuolatiniai šios dienos palydovai. Vėliau - aukščiausioji  šiandienos perėja - 5328 m. Tai - antroji pagal aukštį eismui pritaikyta perėja pasaulyje. Greit fotografuojamės ir neriam žemyn. Nusileidus nuo perėjos, prasideda asfaltas. Nuovargis nugali ir nepajuntu, kaip užsnūstu.

Atsibundu sustojus mašinai. Mes - pirmame miestelyje.Vairuotojai tvarko dokumentus ir judam toliau. Keliolika kilometrų abipus kelio tęsiasi karinis miestelis.Vaizdas primena neseną mūsų praeitį - dažyti akmenys, spygliuotos tvoros, praleidimo punktai. Privažiuojam Thiksey, kurio įžymybė - visoje Indijoje garsus vienuolynas, stūksantis ant aukštos kalvos. Haridas, Narajanas ir Audrius nueina į vidų ieškot nakvynės. Internete yra nuorodos, kad šiame vienuolyne galima apsistoti, tačiau nėra nurodyta jokių kontaktų rezervavimui. Galbūt tai mus ir išgelbsti - netrukus grįžę mūsiškiai nudžiugina, kad mus priima apsigyventi. Užvažiuojam keliu į patį kalvos viršų, pasidalinam kambarius, nusinešam daiktus ir puolam maudytis. Paprasčiausias vanduo – ši stebuklinga Dievo dovana - suteikia daug džiaugsmo. Pasijuntu iš naujo gimęs. Akyse prašviesėja, savijauta visai gera.

Skani vakarienė, pokalbis apie rytojaus planus, pasivaikščiojimas po vienuolyną ir miegutis minkštoje lovoje.

 

08.28, antradienis

Sulig kiekviena diena galva šviesėja. Iš išorės - jokios neigiamos informacijos. Neveikia mobilūs, internetas. Atsiveria akys aplink supančiam grožiui.

Rytas šiandien - kaip ir kiti: dušas, meditacija, pudža vienuolyno salėje. Prasidėjus pamaldoms, tereikia užsimerkti ir monotoniškos daugiabalsės giesmės tarsi išplukdo, ištirpdo protą. Susilieję vaikų ir senolių balsai… Trimitai, būgnai… Lėkštės ir varpeliai laikas nuo laiko… Ir patalpa, kurioje diena iš dienos meldžiamasi šimtmečiais. Nepaisant karų, suiručių, bado ir nepriteklių. Nepaisant valdžios požiūrio.

Visa erdvė aplink spinduliuoja teigiamą energiją.Taigi užsimerki ir plauki… Pora valandų pralėkė tarsi pusvalandis. Lyg būtum atsidūręs laiko duobėje.

Vėliau - skanūs pusryčiai ir ekskursija po vienuolyną. Pasakoja vienuolis, gyvenantis čia nuo 8 metų, dabar jam virš dvidešimties. Šiuo metu vienuolyne gyvena 85 vienuolių, pradedant vaikais ir baigiant garbaus amžiaus vyrais.

Thiksey vienuolynas - garsus ir žinomas visoje Indijoje. Įkurtas prieš 500 metų, atlaikęs ir išgyvenęs karus, suirutes, priespaudas.Vienoje salėje nustebina 46 pėdų Budos statula, kitoje - senojoje bibliotekoje - tarp medinių lentelių įrišti storiausi rankraščiai, irgi skaičiuojantys šimtmečius. Čia prieš daugiau nei 1000 metų stovėjo karaliaus rūmai ir būtent senosios bibliotekos vietoje buvo maldų patalpa. Vėliau nuo jos ir radosi vienuolynas. Patalpos centre - uždengtas dievybės atvaizdas, kuris demonstruojamas tik ypatingų švenčių proga.

Grįžtam į šventyklą, kurioje vyksta jau kita pudža, skirta išėjusiojo anapilin atminties pagerbimui.

Vėliau - ,,skalbykla” ir kelionė į miestelį ieškot interneto ir vaisių. Nusileidus iki jo, vietiniai paaiškina, kad interneto šiandien nėra. Pats vidurdienis, kaitra lenkia prie žemės. Miestelyje - viena gatvė, kur ne kur parduotuvėlės. Vaisių - nė kvapo. Tik paėjus geroką gabalą, vienoje nusiperku arbūzą ir grįžtu. Namie - dušas, dienoraštis, vakarienė ir labanakt.

 

08.29, trečiadienis

5.30 - kėlimasis, dušas, 6.30 - pudža, trunkanti dvi valandas. Jos ir vėl, kaip ir vakar, prabėga nepastebimai greit. Pusryčiai ir kelionė į Lehą. Miestas - žilos senovės. Čia kryžiavosi karavanų keliai, nes visai šalia - Himalajų aukštikalnės. Į Lehą ir dabar iš Indijos teveda du sausumos keliai, atidaryti nuo gegužės iki spalio.

Aplankom Schanti stupą - didingą Budos šlovinimo statinį,stūksantį ant aukštos kalvos.

Shanti stupa Lehe

Vėliau - ekskursija į Valdovų rūmus. Bilietų kainos: indams – 5 rupijos, užsieniečiams - 100 rupijų.Visam pastate - rekonstrukcija. Veikia viena kukli salytė su skurdžia ekspozicija. Ką gi, paremiam savo rupijom restauravimo darbus ir leidžiamės į miestelį. Muziejai - ne mano stichija, tad šis vienas šauniausių sugaišto laiko prasme. Mieste - tikras indiškas gyvenimas. Gyvenimas gatvėse verda - apstu parduotuvėlių, kavinukių, įvairias paslaugas siūlančių vietinių. Jei susivoki kainose, patikusį daiktą įsigysi už realią vertę, jei esi naujokas, gali ženkliai permokėt. Atsidūrusiems čia pirmąkart gresia susirgt pirkimo manija - atrodo, visa Lietuva laukia tavo lauktuvių, viskas taip spalvinga ir pigu… Tik mažytė bėda - lagaminų dydis ribotas…

Pusdienis ištisiniuose parduotuvių kvartaluose prabėga nepastebimai. Vėliau - kelionė atgal į vienuolyną, dušas ir miegas.

 

08.30, ketvirtadienis

5.00 dušas, 6.00 meditacija, 6.30 pudža, 9.00 pusryčiai - įprastinis rytas.

10.00 iškeliaujam į Stakna ir Hemis vienuolynus.

Stakna vienuolynas įsikūręs visai šalia Indo upės, ant aukštos kalvos.Vienuolynas labai jaukus, tvarkingas, mielas. Apeigose turistai nepageidaujami, o lankymui atvertas kasdien. Nuolat čia gyvena 35 vienuoliai. Vieta, kurioje galėtum būti ir būti…

Už dvidešimties kilometrų - Hemis vienuolynas. Tai - didžiulis, kalnuose įsikūręs dvasinis centras, skaičiuojantis daugelio amžių istoriją. Jame įkurtas didelis Budizmo istorijos muziejus, daug įvairių salių. Bet…kažkas čia man nepriimtina. Vienoje salytėje susėdam medituoti. Ir tarsi jaučiu, kad mane slegia žemos lubos bei keista energija. Išėjus lauk, viskas šviesėja. Lipu aukštyn iki vienos stupos, po to - iki sekančios. Šioji stovi apleista ir pamiršta, apaugusi krūmokšniais, nebesulaukdama žmonių dėmesio, gailiai žiūri žemyn, į apačioje stūksantį didžiulį vienuolyną, kuriame daug vietos komercijai ir mažai Budai.

Kelionė atgal, vakarinė meditacija, vėliau - grožėjimąsis puikiu saulėlydžiu. Saulės nutvieksti debesys šoka virš ties horizontu stūksančių kalnų. Kitoje pusėje akis jau džiugina patekėjęs pilnas mėnulis.

 

08.31, penktadienis

Rytas - įprastas. Vienuolyne remontas, todėl rytinės pudžos nėra. Meditacija, pusryčiai, vėliau - laisvas laikas. Trise nusprendžiam aplankyt Lehą. Visą miestelį išmaišom, ieškodami pakrovėjo Genos fotoaparatui, tačiau nieko nepešam - per daug rimtas, brangus aparatas, indai tokių nenaudoja. Vėliau dairomės vaistų, bet irgi nieko nerandam. Nusiperkam vieną kitą smulkmeną ir grįžtam.

Vakarinė meditacija, nuostabus saulėlydis, vakarienė, daiktų dėjimasis rytojaus kelionei į kalnus, dienoraštis ir labanakt.

 

09.01, šeštadienis

Tradicinis rytas su dušu ir meditacija. Po to - daiktų dėliojimas - su savim imam mažas kuprinytes su dienai būtinais daiktais, gėrimu, kitką dedam į dideles kuprines ir krausim į sunkvežimiuką. Lagaminus sunešam į vieną kambarį ir apie aštuntą jau lūkuriuojam valgykloje. Prieš tai pasmaližiaujam skaniu vakar pirktu melionu. Pusryčių kaip ir nebesinori. Užtenka arbatos. Artėja devynios - sutartas išvažiavimo laikas. Visi jau pavalgę. Pro šalį eina Govindas. Audrius klusteli: -Mes jau pasiruošę. Kur džipai?

Govindas su šypsena, tarsi savaime suprantama, taria: -Viskas ok, džipai už vartų laukia.

Taip ir būtume laukę vieni kitų neaišku kiek - vieni prie durų, kiti prie vartų…

Mašinos privažiuoja, į vieną metam kuprines, kitose dvejose įsitaisom patys.

Lehe stabtelim paimti gido. Išlipam ir patys. Prie mašinų prieina kariškiai, kažką pasako vairuotojams, ir šie nuvažiuoja. Bandom vytis, bet jie tolsta nesustodami.

Likom trise ant ledo, net be dokumentų. Netrukus pamatom Haridą su Narajanu. Klausiam vieni kitų, kur mašinos. Niekas nieko nesupranta. Paaiškėja, kad vyksta kažkoks festivalio renginys ir kariškiai tiesiog neleidžia gatvėje stovėti. Džipai, apvažiavę kvartalą, stabteli prie mūsų. Greit sušokam ir pajudam toliau. Kelias vingiuoja šalia ilgai besitęsiančių kareivinių, vėliau tai nutolsta, tai priartėja prie Indo upės. Pravažiuojam Indo ir Zamskaro upių santaką, judam toliau.

Išsukam iš kelio link Likiro vienuolyno, šalia kurio ir pradėsim savo kelionę pėsčiomis. Iš tolo šviečia Budos statula. Pats vienuolynas mažas, bet labai jaukus. Vienuolyne - įspūdinga budistinių ir istorinių eksponatų ekspozicija. Vertybės - keleto šimtmečių, kai kurios ir tūkstančio metų amžiaus. Tai - įvairūs antspaudai, vėliavos, tekstai, buities reikmenys. Įėjimas - nemokamas, paaukoji kiek manai esant reikalinga. Kukliose patalpose - tikras istorinis lobynas. Vėliau žygio sėkmei uždegam aliejinę lempą, truputį dar pavažiuojam ir išlipę ruošiamės žygiui. Kuprinytės ant pečių, ir kojytės matuoja pirmus metrus. Ruošėmės lietui ir šalčiui, pasitiko sausra ir karštis. Dieną - virš 30 laipsnių karščio. Eiti maloniai šilta, pirmi prakaito lašeliai papuošia kaktą, nosį, pečius… Pradžioj einam asfaltuotu keliu, po to išsukam į lauko keliuką. Netrukus paskutinis kaimas lieka už nugaros, palengva kylam. Šiandien laukia dvi kalnų perėjos. Pakylam į pirmąją perėją, leidžiamės, į slėnį, vėliau vėl kylam. Kalvos virsta tikrais kalnais su įvairiaspalviais nuobirynais, gražiais tarpekliais. Kylant gelbsti ,,Om mani padme hum”, sukama mintyse. Du žodžiai, du žingsniai - įkvėpimas, du žodžiai, du žingsniai - iškvėpimas. Protas nurimsta. Lieki vienas pats su savuoju ,,Aš”. Kojos pačios neša pirmyn.

Antroji perėja, kelias žemyn iki kaimo. Čia jau laukia Govindo ir draugų pastatytos palapinės, netrukus vaišinamės sultimis. Nusimetam drabužius, įšokam į basutes ir einam ieškoti maudynių vietos. Netoliese - per kelią pervestas vamzdis, kuriuo šniokščia kalnų upelio vanduo. Išsirengiam, ir čia - puikiausias dušas. Nesvarbu, kad reikia kiek pasilenkti, kad šalia augantis dygliakrūmis drasko odą. Atgaiva greita ir stipri - atrodo, pusės nuovargio lyg nebūta.

Netrukus - vakarienė. Valgis - paprastas, bet po dienos žingsniavimo tai tikras skanėstas. Šiandien - pilnaties pradžia. Patekėjus mėnuliui, visą slėnį užlieja balta šviesa. Po vakarienės Taja pradeda sekti ,,Eglę žalčių karalienę”. Narajanas pajuokauja - ko gero, pirmą kart šiame slėnyje skamba ši pasaka… Oras šiltas, iš slėnio apačios pučia gaivus vėjas, dangus nusėtas žvaigždėmis. Pasinaudoju puikia proga - pasitiesiu miegmaišį lauke ir įsitaisau jame. Vėjas glamonėja miegmaišį, o prieš akis, kiek akis užmato - galybė žvaigždžių. Tai šen, tai ten blyksteli nukrentanti … Naktį nosį tenka kišt į miegmaišį, nes užsnaudus vėjelis pasidaro nemaloniai vėsus.

 

09.02, sekmadienis

Pabundu prieš saulėtekį. Dušas vakarykštėje vietoje, po kurio oras, atrodo, sušyla keliolika laipsnių, akys atsimerkia, plaučiai prasiplečia.

Susipakuojam daiktus, papusryčiaujam ir iškeliaujam. Kelias vingiuoja į perėją. Slėnis gražus, oras geras, maloniai šildo saulutė. Kuprinytėje - tik vanduo, lengvas užkandis, dar viena kita smulkmena.

Ladako slėniai

Perėjoje - nuotraukos, pasibuvimas tyloje ir ramybėje, gėrėjimasis kalnais. Leidžiamės į slėnį, pirmame kaime - stovyklavietė. Govindas buvo parinkęs vietą kartu su vokiečių grupe. Šalia statybvietė,dulkės, ir Haridas su Narajanu netoliese randa laisvą kempingą. Kraustomės ten. Vieta visai šalia seno nebeveikiančio vienuolyno. Kitapus kelio - įspūdingas akmenimis nusėtas slėnis, kuriuo teka daugybė linksmų sraunių upeliukų. Gamta sukūrė šedevrą, už kurį kiekvienas japonas paklotų krūvą pinigų. Pasidairę randam gilesnę vietą, gulam į upelį, nusimaudom. Šeimininkas vaišina tibetietiška arbata: į pasūdytą arbatą deda ghi, po to - saują rupių miltų. Gaunasi įdomi skani tyrelė. Tokią arbatą geria ir vienuoliai pudžų metu.

Pavakary einam į vienuolyną, esantį šalia. Jis tradiciškai stūkso ant kalvos. Kažkada čia virė gyvenimas, vienuoliai maldomis tarnavo žmonėms. Dabar - tyla ir ramybė. Sustojęs laikas. Statiniai tušti, šeimininkauja saulė ir vėjas. Užlipam iki viršutinės stupos. Atsiveria puiki panorama į visas puses. Aplink kalnai. Pilki, rudi, be augmenijos. Atšiaurūs. Asketiški. Rūstoki. Ir kartu mieli, žavūs, artimi, brangūs. Kas įsitaiso pasieny, kas tolėliau. Savaime įsivyrauja tyla. Jokio noro šmaikštauti. Panyram į save. Už valandėlės leidžiamės žemyn. Vėl pasivaišinam arbata. Temsta. Netrukus - vakarienė degant žvakėms ir čiulbant paukščiams. Šalia augančiuose medžiuose jų įsikūrė visas būrys ir gieda gražiausią sutartinę.

Nusiprausiam ir lendam į palapines. Labanakt.

 

09.03, pirmadienis

Pabundam prieš saulėtekį. Su Genadijum tradiciškai einam ieškot maudynių vietos. Kelias vingiuoja lanku per kaimą. Netoli tilto per upę randam po keliu nutiestą vamzdį, kuriuo teka vanduo. Nusimaudom, pabundam ir šnekučiuodami grįžtam atgal. Tolumoje - jau saulės nutviekstos snieguotos kalnų viršūnės, šalia virš kaimo, tarsi ramybės simbolis - senasis vienuolynas. Kaimas dar miega. Pakeliui užsukam į ,,japonišką sodą”. Nesustojantis vandens tekėjimas. Gyvybės simbolis. Palaima viskam, kas gyva.

Pusryčiai, daiktų dėjimąsis.Visi kartu atsisveikinimui dar kartą nueinam į akmenų ir upelių lauką, uždegam žvakutę. Iki išėjimo turim laiko. Įsitaisau ant man mielo akmens ir nyru į save.

Po kiek laiko susirenkam, kuprinytės ant pečių ir iškeliaujam. Žvilgsniu atsisveikinu su mielu senuoju vienuolynu, akmenų slėniu. Lėkštai kylam į viršų. Tolumoje boluoja stupa, žingsnis po žingsnio priartėjam prie jos. Patys nejausdami, lengvai užkopiam į perėją. Už jos keliukas staigiai nyra žemyn į tarpeklį, šalia kyla akmenų sienos. Kitoje pusėje - rausva spalva nudažytas kalnas. Šiandien - iškilminga diena. Mūsų draugui Genadijui - 50. Nedaugelis ryžtųsi savo jubiliejų švęsti atskirai nuo šeimos, draugų, kažkur kalnuose už 5000 km nuo gimtinės. Gena - linksmas, šiltas, geraširdis žmogus. Aplinka tarsi surežisuota tokiai dienai - saulutė, šilta, pučia lengvas vėjelis, aplink - nuostabi kalnų panorama. Kiekvienas šiltai apkabinam Genadijų,  iš visos širdies linkim geros kloties.

Spalvotas Ladakas

Pakilia nuotaika leidžiamės žemyn. Ant didžiulės uolos dešinėje pusėje, pakankamai aukštai, iškalinėti rašmenys, tikriausiai mantra.

Keliukas vingiuoja netoli stačios tarpeklio sienos. Kažkas pakelia akis ir pačioje uolos viršūnėje pamato kalnų ožį, išdidžiai šeimininkiškai besidairantį aplink ir stebintį mus. Šalia pasirodo antras, trečias gyvūnas. Stebim kaip grakščiai jie juda stačia siena, šokinėja per plyšius.

Kiek paėjus stabtelim poilsio,netrukus kylam į antrą perėją. Kopiam stačiu šlaitu dailia vorele. Posūkis,antras, trečias - ir mes jau viršuje. Pažvelgus atgal, tolumoje matom pirmąją perėją, gražų tarpeklį aplink, tolėliau - snieguotas viršūnes. Aukštis nedidelis - apie 3800 m. Didžioji grupės dalis pasuka link greta esančios viršūnėlės, kurios aukštis 4020 m., ten sudėlioja Gedimino stulpus, fotografuojasi, grįžta atgal iki perėjos.

Leidžiamės žemyn iki kaimo, paskui keliuku palei upelį toliau vinguriuojam žemyn. Tolumoje pasirodo vienuolynas, gidas paaiškina, kad jo papėdėje turėtų laukti nakvynė.

Pakeliui šalia kelio randam abrikosų. Teoriškai reiktų vaisius nuplauti karštu vandeniu. Praktiškai   –nusprendžiam, kad juos švariai nuprausė lietutis ir išdžiovino saulė. Kemšam į burnas šias Dievo dovanas, kiek tik lenda. Kai pasiekiam būseną  ,,akys mato - pilvas nebegali”, kažkas ištraukia maišelį, ir jį pilną prisiskinam vakarienei. Juk ne kasdien randi tokias gėrybes.

Kiek paėjus, randam nakvynės vietą. Palapinės jau stovi. Persirengiam ir einam praustis. Netoliese matėm tam puikiai tinkančią vietą. Po keliu pravestu vamzdžiu vanduo kliokia stipria srove. Lendu pirmas - srovė tiesiog bloškia atgal. Dar kartą, dar. Nuovargis su visa srove nukliokia upelio vaga žemyn. Grįžtam iki stovyklos, vėliau iškeliaujam iki upės. Einam javų lauko pakraščiu. Vienam laukely javai jau nurauti, suguldyti pėdais. Šaknims nudžiūvus, moterys eina nudaužyti žemių. Taip visas stiebas, nukūlus grūdus, vėliau panaudojamas kurui arba pašarui.

Pavakary važiuojam iki vienuolyno. Jis įsikūręs buvusios Ladako karalystės tvirtovės vietoje. Kur ne kur išlikusios storiausios gynybinės sienos likučiai, gynybiniai bokštai, skaičiuojantys šimtmečius. Apeinam vienuolyną, pasigėrim panorama, vėliau kylam iki naujojo vienuolyno. Jis įsikūręs šalia labai senos meditacijos olos. Oloje iškirsta patalpa, įstatytos mažutės durelės, langelis. Šimtmečiais čia medituojama. Ir šiuo metu čia gyvena, medituoja ir meldžiasi vienuolis.

Naujasis vienuolynas sukelia keleriopą jausmą. Iki jo naujai nutiestas kelias, šaunantis stačiai aukštyn. Vienuolynas puošnus, gražus, įspūdingas, tačiau …kol kas man pasirodė be dvasios. Duok Dieve, kad ji čia apsigyventų. Kad ši vieta taptų dar vienu ramybės ir meilės židiniu žemėje.

Grįžtam į stovyklą, pavakarieniaujam ir ruošiamės miegot.Vakaras ramus, dangus pilnas žvaigždžių, šilta. Po vakarienės užkuriam laužą, įsitaisom šalia jo. Galėtum sėdėti ir sėdėti, žiūrėdamas į liepsną, spragsinčias malkas, kylančias žiežirbas.

Guolį pasiruošiu po atviru dangum. Šiąnakt mes jau trise - prisijungė Audrius ir Genadijus. Atsiguli, ir  akys paskęsta žvaigždžių gausybėje. Gamta rimsta, garsų mažėja. Dangų perskrodžia viena žvaigždė, vėliau - kita, trečia. Iš už kalno nedrąsiai lenda mėnulis, apšviečiantis slėnį savo balta šviesa. Palengva pats ištirpsti gamtą apėmusioje ramybėje.

 

09.04, antradienis

Rytas įprastas - ,,dušas“ prie kelio, daiktų dėjimasis, pusryčiai. Aštuntą mes jau pasiruošę grįžimui. Skanaujam vakarykščius abrikosus, kurie tokie saldūs, kad tiesiog tirpsta burnoje. Vėliau sėdam į džipus ir pajudam namų link. Pakeliui daug kur - kelio remonto darbai. Stebina darbo metodai. Čia, žiūrėk, kūju skaldo uolos gabalą - gausis skalda. Toliau  –darbuojasi kastuvu dviese - vienas beda kastuvą į gruntą, kitas prie jo pririšta virve traukia, taip gruntas palyginamas. Daug kur - moterys, vaikai pavargusiomis akimis. Beveik ištisai - rankų darbas. Mūsų akimis tokias technologijas sunku suvokti - dirbant technikai, viskas būtų atlikta keliolika kartų greičiau ir kokybiškiau. Galbūt to priežastis - kad kuo daugiau burnų turėtų kad ir kuklų duonos kąsnį? O galbūt priežastis ta, kad tos rankos labai pigios? O gal technika per brangi? Tai - šalies reikalai, bet širdį spaudžia, matant beprasmiškai triūsiančių žmonių darbą.

Privažiuojam vieną seniausių budistinių vienuolynų Indijoje - Alchi. Jis įkurtas prieš bemaž 1000 metų ant Indo upės kranto. Dabar visam miesteliui tai - gyvybės versmė, nes vienuolynas – turistų traukos centras. Aikštelė pilna autobusų ir džipų.

Einam į vienuolyną. Patalpos kuklios, bet įsivaizduojant, kad tai statyta ir puošta prieš 1000 metų - įspūdingos. Aplankom keletą salių. Vienoje jų - vokiečių grupė. Alaso, kalbų tiek, tarsi būtum atsidūręs mugėje. Neriam lauk, laukiam, kol smalsuoliai iškeliaus toliau. Vienoje salėje tarp ornamentų kažkas pastebi pačius tikriausius Gedimino stulpus. Gal tai - mažas Indijos ir Lietuvos tautų bendrų šaknų įrodymas? Daiva pakviečia į sodelį ir pasiūlo pakelt akis. Priešaky - penkios stupos, pastatytos taip, kad žiūrint iš bet kurios pusės, matosi tie patys Gedimino stulpai, tik jau architektūroje. Grįžtu į paliktąją salę. Tuščia. Čia - mano vieta. Apeinu 12 ratų aplink viduryje stovinčią Budos statulą, pastoviu pasienyje. Vėliau atsisėdu, neriu į save. Giliai. Vidinis laikrodis pasako, kada grįžti. Su didžiule pagarba ir meile apeinu dar ratą, išeinu lauk. Iki išvykimo - dar keliolika minučių. Pasuku kiemais ir tolumoje prieš akis išnyra vandens purslų debesis. Ten - didžiulė hidroelektrinė. Suvokiu krintančio vandens galybę.

Judam toliau. Privažiuojuam Magnetinę kalvą. Rašoma, kad čia paneigiami gravitacijos dėsniai - kelyje, vedančiame į pakalnę, laisva eiga automobilis pradeda judėt į kalną. Paprašom vairuotojų pademonstruoti - ir iš tikro, automobilis rieda įkalnėn.

Tai - tik optinis triukas, proto žaismas. Bet vieta - kažkokia keista, įdomi, vienam kitam čia tirpsta rankos, keistai nuteikia ir vidury dykumos įsitaisęs pulkelis šunų.

Sėdam į automobilius ir judam toliau. Sustojam prie šventyklos, kurioje įamžinti sikhų religijos pradininko Nanako pėdsakai. Aplink - kariška aplinka, uniformuoti kareiviai. Nusiavus batus, reikia perbristi vandenį, po to užrišama skara ir vedama toliau. Vienoje patalpų - akmuo, kurį demonas metė ant pranašo Nanako. Akmenyje aiškiai įspausti sėdinčio žmogaus kontūrai, nes pranašas krentantį akmenį pavertė tarsi minkšto molio gabalu , taip liko gyvas. Visiems įstrigo maitinimas, kai griežti, išdidūs kariai patarnauja su didžiuliu dėmesiu, nuolankumu ir pagarba.

Bet...visa tai vyko be manęs. Prie įėjimo pamačius kariškius, suvokus aplinką, širdis pasakė - čia ne tau. Nesigilinau kodėl. Paklausiau jos ir likau lauke. Gal dėl to, kad Dievas niekam nesuteikė teisės žudyti. Kad visi mes - vieno Tėvo vaikai, kad visi esam broliai ir sesės. Suvokus tai, bet kokia kariška uniforma nebetenka prasmės.

Šios mintys atėjo vėliau. O prie įėjimo tiesiog išgirdau save ir likau už vartų. Tas pat nutiko ir Andriui. Matyt, mums taip reikėjo.

Kelias vėl veda tolyn. Riedant nuokalnėn, prieš akis atsiveria sniegu karūnuotų kalnų grandinė. Tai - tarsi atsisveikinimas su tuo, prie ko teko laimė prisiliesti. Širdyje - susižavėjimas, pagarba ir nuolankumas gamtos didybei.

Prieš Lehą užsukam į seną vienuolyną, įsikūrusį ant kalvos. Aplankom keletą salių, laiptais pakylam į patį viršų. Čia dega aliejinės žvakės, einam toliau, kol atsiduriam paskutinėje patalpoje. Vieta tokia, kad kojos pačios sulinksta meditacijai.

Už pusvalandžio susirenkam apačioje ir judam į savo mielus ,,namus“ - Thiksey vienuolyną. Sušildo tolumoje, ant aukštos kalvos pasirodęs jo vaizdas.

Susirenkam foje, čia - kambarių dalybos. Gaunu puikią pamoką - po dviejų savaičių visiškos ramybės ,,suputoju“ ir ,,sprogstu“ dėl, mano nuomone, neteisybės skirstant kambarius. Pasakau, ką galvoju, tačiau vidus tebeverda. Pyktis ištirpsta, palindus po dušu.

Vakarienė, pasisveikinimas su žvaigždėmis prie stupų, miegas.

 

09.05, trečiadienis

Šiandien - laisva diena. Rytinė meditacija, po jos - Narajano mintys. Po meditacijos kojos pačios atneša iki Narajano ir Harido, tvirtai vyriškai apsikabinam ir vakarykštis konfliktas ištirpsta tarsi pernykštis sniegas, pašildžius saulutei.

Vėliau - savarankiška kelionė į Lehą. Nusileidžiam iki kelio, per keletą minučių sustabdom autobusiuką ir už pusvalandžio mes jau mieste. Vaikštant žemėlapio jau nebereikia - viskas čia tapo miela ir sava. Tikslai paprasti - paskambinti namiškiams, pasidairyti dovanų, nusipirkti daržovių. Visame mieste internetas neveikia, paskambinti nepavyksta. Daržovių turgus - su tais pačiais pardavėjų veidais. Už prekystalių - vieni vyrai, kainos visur vienodos. Džiaugsmo suteikia dovanų ieškojimas, ypač kai randi tai, kas džiugins artimą žmogų. Pavakary grįžtam namo, dušas, meditacija, vakarienė, žvaigždėtas dangus ir lova.

 

09.06, ketvirtadienis

Rytas - įprastinis. Grupėje jaučiama lengva įtampa, nes 4 draugai nusprendė atsiskirti nuo mūsų ir likusią savaitę praleisti savarankiškai. Tai - jų valia ir sprendimas. Kartu - pamoka vadovams ir ketveriukei, nes dėl tokios kelionės baigties kaltos abi pusės. Svarbu, kad šios situacijos pamokas suvoktų tiek vieni, tiek kiti, kad tai į gera pakeistų ateinančių yatrų kokybę.

Vėl savarankiškai važiuojam iki Leho, ten susisiekiam su namiškiais, ,,pasiautėjam“ daržovių turguj, dar šį bei tą nusiperkam, vėliau pėsti nukeliaujam iki Tibeto medicinos centro. Vakar čia du mūsiškiai lankėsi pas puikų, anot jų, gydytoją. Nuėję randam užrakintas duris - pietūs. Šnekučiuodamiesi lukterim gerą valandą, kol ateina personalas. Paaiškėja, kad gydytojas išvykęs ir šiandien nepriiminės. Viduje - jokio nusivylimo, nepriima - vadinasi mums ir nereikia čia patekti.

Nueinam iki kelio, vedančio namų link, vėl labai sėkmingai sustabdom transportą, kuris nuveža iki vienuolyno. Kainos stabdant svyruoja apie 30-40 rupijų žmogui už maždaug 20 km. kelionę.

Vakarinę meditaciją veda Narajanas. Sėdim ratu, grupės energija tiesiog tvyro erdvėje. Viskas baigiasi šiltais draugiškais palinkėjimais pasiliekantiems Ladake, tvirtais apsikabinimais, viena kita ašara.

Po to - šventinė vakarienė. Stalas nukrautas įvairiom gėrybėm, viskas labai skanu ir daug.

Vėliau - daiktų dėjimasis, pašnekesiai su pasiliekančiais, miegas.

 

09.07, penktadienis

Kylam 4 ryto. Tamsu, elektros nėra, paskubom nusiprausiam ir nešam lagaminus. Vairuotojai ir pagalbininkai jau laukia priebutyje. Lagaminų krovimas ant stogų šįkart vyksta kur kas sklandžiau - 5.20 mes jau pajudam. Laukia kelionė į Kulu slėnį, Nagarą. Prisiminimai apie kelionę pirmyn liūdnoki, matysim, kaip bus dabar.

Už poros valandų išvažiuojam iš Leho teritorijos,vėliau stabtelim išgerti kavos ir vėl - pirmyn. Važiuojam labai gražiu stačių sienų tarpekliu. Šalia sruvena nedidelis upelis ir tiesiog keista, kaip toks mažas upeliukas galėjo suformuot tokį gilų tarpeklį, pragraždamas uolienas. Netrukus - aukštoji Tanglang perėja, 5328 m. Per dvi savaites aplinka pasikeitė - kalnų viršūnes dengia sniegas, pakeliui kur ne kur randam naujai paklotą asfaltą. Nusileidę nuo perėjos ir kiek pavažiavę plynaukšte, pasukam į šoną, aplankom Tsokar ežerą, tyvuliuojantį vos žemiau 5000 m ribos. Krantai pabalę nuo druskos, vanduo sūrokas. Žiūrint į veidrodinį paviršių kartais sunku suvokti, kur realybė, kur tik atspindys.

Trumpai pasigrožėję šiuo gamtos kūriniu, judam toliau. Grįžtam į pagrindinį kelią. Kartkartėm lenkiam kelio darbininkus. Šiandien mašinų mažai, rytas, jie kupini jėgų, gal todėl draugiškai mojuoja mums, šypsosi, sveikinasi. Pakeliui - Pang kaimelis (4630 m), Lachulung perėja (5065 m), Sarchu miestelis (4253 m), Baralacha perėja(4892 m). Šalia jos ir nakvojome važiuodami pirmyn, gal apie 4600 m aukštyje.

Čia ir dabar stabtelim užkąsti, juolab kad laikrodis rodo jau po 15 val. Pakalbinam vairuotojus - jie nusiteikę šiąnakt pasiekt Nagarą. Mes tam su džiaugsmu pritariam.

Verta pakalbėt apie vairavimą kalnuose. Kiekvienas, sėdintis čia už vairo - kupinas pasitikėjimo, atsargumo, atsakomybės, pagarbos kitam. Kiekvienoje probleminėje situacijoje randamas lengvas sprendimas - kam stabtelti, kam suktelti į šoną, kad galima būtų prasilenkti. Tokie ir mūsų vairuotojai - ramūs, užtikrinti, atsargūs. Kitaip čia ir negalima - pirma klaida gali tapti ir paskutine.

Kelias vingiuoja žemyn, šalia - vienas ežerėlis, kiek pavažiavus - kitas. Sutemsta. Vairavimas pasidaro sudėtingesnis, nes prasilenkiant skęstame dulkių debesyse be jokio matomumo. Kylam į paskutinę - Rochtango perėją. Čia kelias sudėtingiausias, nes viršūnėje dėl liūčių daug kur nuošliaužos, mašinos sunkiai ropoja, dugnais braukdamos purvą. Laimei, mažai atvažiuojančių priešais. Daug kur prasilenkti būtų tiesiog neįmanoma. Lėtai kapstomės pirmyn. Pagaliau vėl normalus kelias, judam greičiau. Artėja miesto šviesos, posūkis po posūkio leidžiamės žemyn. Pravažiuojam Manali, iki Nagaro - apie 40 km. Pralenkiam keletą didžiulių avių kaimenių, kurios karaliauja naktiniame kelyje. Apie vidurnaktį mes jau Nagare, kuris mums mielas ir savas. Šaunuoliai mūsų vyrai - atlaikė sunkią kelionę, per dieną įveikę virš 500 km, keletą sudėtingų perėjų ir visiškos bekelės ruožų. Ačiū jiems.

Susinešam daiktus, prausiamės ir mingam.

 

09.08, šeštadienis

Šiandien - ,,reabilitacijos“ diena. Poilsis po ilgos kelionės. Atsibundam visi žvalūs, sveiki, energingi. Dvi savaitės, praleistos Ladake, užgrūdino ir sustiprino mus.

Per pusryčius apima geras, šiltas jausmas - mūsų vienuoliktukas man atrodo kaip tikra šeima.

Po pusryčių apsitvarkom, vėliau - kelionė iki Rericho samadhi vietos. Uždegam čia iš Lietuvos atsivežtas žvakutes, sustingstam tyloje. Aplanko kelios vizijos - švelniai liepsnojantys širdies kontūrai, vėliau - gražios, mielos liepsnos vaizdinys. Kol kas nesuvokiu jų prasmės. Šalia paminklo pabūnam ilgėliau, kone dvi valandas.

Vėliau - kelionė iki miestelio, kuriame laukia pomidorai, duonelė. Užsukam papietaut ir liekam maloniai nustebinti - maistas pigus ir labai skanus, negana to, iš terasos prieš akis atsiveria puiki slėnio panorama. Grįžus namo - meditacija, vėliau - Narajano išgirstų laiškų skaitymas. Išgirdus vieną jų, kone apsižliumbiu - tiek paprastos ir aiškios patampa matytos vizijos.

Netrukus - vakarienė, dušas ir labanakt.

 

09.09, sekmadienis

Dušas, rytinė meditacija, pusryčiai, vėliau - kelionė į Krišnos šventyklą, esančią ant kalvos netoli mūsų. Išsiruošiam pėsti. Oras gražus, saulėta, šilta. Galgi baigėsi liūčių sezonas?

Kelias vingiuoja į statoką kalvą. Šalia – vieni kiti obuolių rinkėjai. Prieinam sodybą, už jos - ir šventykla. Lūkuriuodami draugų, nueinam į kitą pusę. Čia - seni, mediniais ratais Dievybės vežiojimo ratai - sostas. Prieinu, uždedu rankas ant jo - ir energija nuneša aukštyn. Atsimerkiu - mūsiškių jau nebėra. Nueinu į šventyklą, apeinu keletą ratų aplink. Netrukus prasideda apeigos. Tokias matau pirmąsyk - šventikas sėdi šiapus durų, šalia užkuria ugnį, jai aukoja smilkalus, žiedus. Vėliau skaito religinį tekstą. Ilgai. Saulutė kepina vasariškai. Apeigos baigiasi, leidžiamės žemyn. Pakeliui nusiperkam pomidorų, pipirų. Grįžę pasidarom salotų, lengvai užkandam ir išvažiuojam į karštąsias versmes. Keliukas siauras, vingiuoja per sodus. Maudyklos įrengtos šalia sraunios upės. Randam besimaudančių indų – reiškia temperatūra priimtina. Nusirengiam ir palengva brendam į baseiną. Kūnas apsipranta su karščiu. Atsisėdam panirę iki kaklo ir mėgaujamės šiluma. Vėliau truputį atvėstam atsisėdę ant kranto, vėl lendam ,vėl vėsinamės. Taip keletą kartų, kol atsidžiaugiam malonumais iki soties. Tarsi naujai gimę, lipam į krantą, rengiamės ir keliaujam namo. Netrukus - meditacija, vakarienė ir minkšta lovytė.

 

09.10, pirmadienis

Įprastinis rytas su dušu, gražia meditacija ir pusryčiais. Dėl vakarykščio lietaus kiek pasikeitė planai - šiandien laisva diena, kiekvienas eina kur nori. Narajanas grupelę veda į miestą, parodo įdomias vietas. Andrius išsiruošia į kalnus iškart po pusryčių. Mudu su Nijole - Narajano parodytu keliu taip pat lipam aukštyn. Keliukas kopia per vieną, kitą, trečią kaimą. Aplink - sodai, ir visi dabar užsiima obuolių skynimu: kas skina, kas rūšiuoja, kas veža. Maloniai nustebina iš vieno pastato sklindantys vaikų balsai - čia mokykla. Kaimas mažas, vos keliolika namų. Pakeliui kelio vingyje - įspūdingas krioklys. Vanduo atiteka dviem upeliukais stačiom sienom, ties keliu susijungia į vieną ir toliau jau galinga srove nušokinėja per akmenis žemyn. Ties santakos vieta - didžiulė uola, ant kurios prisėdam pailsėti. Pridėjus ranką ant akmens, energija nuneša kaži kur. Vizija baigiasi sūkuriu, kurio perspektyvoje - šviesos šaltinis. Gal tai - visos Kūrinijos pradžių pradžia?

Einam toliau. Keliukas atvingiuoja iki sekančio kaimo pirmos sodybos... ir baigiasi. Pasidairę randam tatakelį, vedantį aukštyn. Kylam juo. Vinguriuojam tarp trobų. Keliasdešimt žingsnių - ir takas jau virš praeitos trobos stogo. Namai sutupdyti kalno šlaite tarsi kregždžių lizdai. Prieš akis - puikūs vaizdai į upelio slėnį, kalno keterą, žemiau driekiasi kaimo trobesiai.

Aukščiau kaimo vandens pragraužtu maždaug metro gylio ir 2 - 3 metrų pločio lataku  kuriuo įprastai genamos karvės, stačiai kylam aukštyn. Išeinam į lankas, netoliese - giria. Radę pavėsį, ramioj vietoj sėdam pailsėti. Po valandžiukės judam toliau. Girioje randam linksmai čiurlenantį upeliuką, šalia – gana didelė laukymė. Joje pilna įvairaus dydžio akmenų. Aplink - giria su senais galingais medžiais. Kiekvienas randam savo vietą, pamedituojam. Mane kojos nuneša iki akmens, kuris, priėjus arčiau, pasirodo besąs taisyklinga trikampė piramidė.

Saulė jau leidžiasi, todėl pasukam atgal. Pakeliui pirmam kaime vienoj sodyboj šnektelim su vietiniais, kiek jie supranta, paprašom arbatos. Mus mielai pakviečia, terasoj pastato kėdes, pati šeimininkė dingsta tarpdury. Po kelių minučių atneša... du puodelius karšto pieno su prieskoniais, paplotėlį. Pieną mielai išgeriam, paplotėlis pasirodo pusžalis, bet jei vaišina - reiškia valgomas. Suvalgom, padėkojam ir judam toliau. Žemyn žingsnis spartesnis, kelias neprailgsta.

Namie randam jau prasidėjusią meditaciją. Tylom prisijungiam.

Vėliau - skani vakarienė ir jaukus, šiltas pavakarojimas prie žvakių su lietuviškom dainom, eilėraščiais ir pajuokavimais.

Nejučia ateina ir miego laikas. Labanakt.

 

09.11, antradienis

Rytas - įprastinis, diena - netradicinė, sunki, reikalaujanti ištvermės. ,,Imsim“ Manalį, miestą už 40 km. Pradžioj aplankom vieną šventyklą, tuomet pora valandų laisvo laiko, vėliau važiuojam į Manu šventyklą. Indijoje Manu - mūsų Nojaus atitikmuo. Per tvaną jis į padirbdintą laivą susisodino gyvūnus, taip juos išgelbėdamas nuo pražūties. Vandeniui atslūgus, išsilaipino dabartinės šventyklos vietoje. Apsukam keletą ratų, apžiūrim dievybių atvaizdus, radę laisvą kampą, susėdam meditacijai. Prieš tai Narajanas išdėsto šventyklos istoriją, kalba apie gyvenimo kelią, pasirinkimus.

Vėliau - kita šventykla. Didžiulė teritorija. Iš žemės lenda apsamanoję akmenys. Aplink - galingi, gal tūkstančius metų skaičiuojantys išlakūs medžiai. Ir šventykla. Mažutės, žemos durys, tiesiog anga, per kurią įlendam vidun. Žemiau - pėdos, įspaustos akmenyje. Lenkiamės joms, aukojam.

Išeinam lauk. Medinėse kolonose - lietuviški saulučių raštai. Ar Lietuvoje - indiški? Šioje kelionėje tai persipina jau kelintą kartą. Prieinu prie kampe stovinčio akmens, kuris tarsi kviečia mane. Pridedu rankas. Pradeda plaukti migloti vaizdiniai, kurie vis ryškėja. Galiausiai aiškiai matau gražiai raitytus ragus. Po kiek laiko atsimerkęs apsidairau aplink - ties šventyklos kampu matau lygiai tokius pat, kaip ką tik matytus vizijoje. Narajanas pasakoja, kad tai - kažkada dievams aukotų gyvūnų kaukolės. Gal buvau prie aukojimų akmens ir jis papasakojo vieną epizodą iš savo žilos praeities?

Sūkūrėlis Rumsu kaime

Šioje šventvietėje, kaip labai reta kur, gali išvysti, pajausti tris per tūkstantmečius nusitęsusius laikotarpius: pirmiausia - šventųjų akmenų, medžių garbinimas; vėliau - šventyklėlės su gyvūnų aukojimo apeigomis, ir galiausiai - šiandieninės šventyklos.

Einam į parką su galingais, didžiuliais akmenimis. Apeinam, apžiūrim, pasisupam, sėdam į džipus ir keliaujam į prekybinę miesto gatvę. Čia - laisvas laikas lauktuvių pirkimui.

Sutartu laiku renkamės prie mašinų ir grįžtam namo.

 

09.12., trečiadienis

Rytas rūke. Palengva iš pieno ryškėja medžių kontūrai, vėliau - kitas slėnio

šlaitas, ketera. Harido vedama meditacija, pusryčiai ir kelionė į Hari Krišnos šventyklą. Čia - pudža už grupės narių, jų artimųjų, draugų sveikatą. Apeigas aukoja jau pažįstamas šventikas. Įsiminė pirmas susitikimas su juo prieš keletą dienų. Ėjau aplink šventyklą, jis stovėjo ir kalbėjosi su kitais vyrais. Pasisveikinau su visais, lengvai linktelėjau. Jis pažiūrėjo į akis ir nusilenkė kone iki žemės. Keistokas senukas, pagalvojau sau. Tik vėliau pamačiau, kad jis šventykloje atlieka apeigas. Kiekvienam sutiktąjame matyk Budą, - prasisuko mintis tuomet.

Vėliau - bendri pietūs jaukioje kavinėje, kur nuo terasos atsiveria visas upelio slėnis, toliau stūksančios kalnų keteros. Kavinukė aiškiai nelaukė grupės vizito, trūksta keptuvių, kaip mes juokaujam. Pagaliau stalai garuoja pasirinktais skanėstais. Grįžtam namo, persirengiam ir iškeliaujam į kalną, iki krioklio. Atsiprašau Narajano, kad nespėsim į vakarinę meditaciją. Pakeliui sutikti žmonės šypsosi, sveikinasi, kilsteli ranką. Jų nuoširdumas, paprastumas ir gerumas trykšte trykšta per kraštus. Krioklys. Prisėdam ant akmens, kurį iš abiejų pusių įrėmina upeliukai. Vakarėja. Kalnai, dunksantys šalia, upelių čiurlenimas, akmens tvirtybė, paskutiniai saulės spinduliai...

Kiek pabuvus, grįžtam atgal. Temsta sparčiai. Rankose jau žibintuvėlis ir kojos pačios žingsniuoja žinomu keliu.

Namie - skani, soti vakarienė, vėliau - lengvas daiktų dėjimasis - ryt kraustomės į kitą vietą.

 

09.13, ketvirtadienis

Rytinė meditacija, po jos - gražus, šiltas, jaukus pasidalinimas potyriais, išjautimais, lydėjusiais šias tris savaites. Šiandien pusė mūsiškių grįžta namo, mes šešiese liekam meditacijų stovykloje. Yatra oficialiai baigėsi. Ši stovykla - naujiena, kurios ankstesnėse išvykose nebūdavo. Džipas atvažiuoja neįprastu indams tikslumu - 12 val., kaip ir sutarta. Lagaminų krovimas, draugiški, šilti apsikabinimai, - ir liekam šešiese.

Persikraustom į kitą namą, įsikuriam, išsiskalbiam. Susiruošus eit pasivaikščiot, prasideda lietutis. Lieku namie, rašau ir laukiu vakarinės meditacijos. Oras sunkus, lenkia prie žemės. Užsnūstu.

Vėliau - vakarinė meditacija, stovyklos dienotvarkės aptarimas ir vakarienė. Ananda su šeimininke išverda puikią sriubą, dar laukia ryžiai su dalu, salotos. Pavalgom, apsitvarkom ir gulam miegot... (...)

 

Su šypsena ir meile,

Valdas, dar žinomas Saulutės vardu, 2012 metai. Himalajai – Lietuva.

 

www.yatra.lt

 


SPRENDIMAS: ezo