NAUJIENA  

Šventklajūna į Himalajus. 2015 rugsėjo pab. - spalio pradž.

Apie yatra.lt užmanymą   Vedliai

Ant šventojo Narayana kalno viršūkalnės.. Pietinis Indijos taškas -  Kanyakumari; Yatra 5 (2012, vasaris). foto:Rani Yogi

 

Narajanas:

Kai gimiau ir buvau mažas (dabar sunku tuo patikėti) žinojau viską ir turėjau puikų ryšį su Gyvenimo Mokytoju. Paskui atėjo Protas ir ėmiau viską užmiršti, kaupdamas kasdienes patirtis. Mokiausi gyvenimo mokyklose, kaip ir visi, tik kartais prisimindavau dangų ir žvaigždes. Pro kasdienes patirtis vis prasiverždavo viena kita knyga-nušvitimas ar kažkoks miglotas prisiminimas to, ką sunku aprašyti žodžiais. Laikai buvo nepalankūs dvasinių knygų skaitymui, todėl nusprendžiau neturėti laiko ir daug dirbti. Laikai pasikeitė, o aš vis dirbau ir negalėjau sustoti. Atsirado knygų – prisipirkau jų daug. Ateičiai, kai bus laiko. Meditavau ir stebėjau gyvenimą, bet kartais buvo per sunku.Taip prabėgo gana daug laiko.

Pirmą knygą apie jogą perskaičiau apie 1990 metus. Tai buvo svamio Ramajandos „Krija joga“, kuri ir dabar dažnai būna su manimi. Tada pagalvojau – taip gyventi, turbūt, labai sunku, gal net neįmanoma. Praėjo kiek laiko ir daugelis dalykų, aprašytų toje knygoje, atėjo ir mano gyvenimą. Kartą ėjo pro šalį Lao Dze su savuoju Dao ir paliko pėdsaką. Paskui ėjo pro šalį mergina ir paliko Sai Babos knygų puntelį. Pavarčiau. Ir tada didysis Gyvenimas (kuriam esu labai dėkingas) nusprendė, kad laikas jau imti Pabusti. Ir atsirado laiko.

Nuėjau pas jogus, išmokau daug gerų dalykų. Gavau net diplomą ar sertifikatą kažkokį, apie tai, kad kažkuo  jau esu tapęs... Paskui pasibeldė Teosofijos mokytojai. Kadangi beveik visos jų knygos jau buvo mano namuose, teko imtis mokslų. Jie tęsiasi iki šiol. Gyvenime sutikau daug gerų žmonių, kurie padėjo (ir padeda) pažinti pasaulį. Ne tik tą, kuris matyti paprasta akimi. Tas vyksmas, matyt, niekada nesibaigs, jis vis tęsiasi.

Dar rašau. Kartais nuo savęs, o kartais – užrašau tai, ką girdžiu. Manau, visi rašantys ir kuriantys taip daro. Gal ne visi suvokia. Tai va, nesisavinu to, kas gimsta bendradarbiaujant su Didžiąja Dvasia, Motina Gamta...

Laisvu nuo darbo su savimi metu tiesiog ESU.


"...kartais su manim kalba medžiai ir akmenys..."; Yatra-1(2010, spalis), Kullu slėnis, Himalajai, Foto:Haridas

Beje, tapau keistu žmogumi, kartais su manimi kalba medžiai ir akmenys, girdžiu tylos balsą, o kartais – vėl „normalus“ žmogus. Vienas geras žmogus, vienuolis ir jogas, suteikė indišką dvasinį vardą – Narajanas – nors jo visai to neprašiau. Matyt, taip reikėjo. Tėvų duotas – Gintaras – irgi geras. Šiaip gera turėti daug vardų. Gali už jų pasislėpti, išnykti. Įsivardini ir šypsaisi į ūsą (jei turi tokį). Išnykęs atsirandi kitaip.

Taip jau išėjo, kad vedu užsiėmimus, pratybas, važiuojam į galios vietas – pabūti, pajusti vienybę su Vienatine Sąmone. Be didelių planų, juk Gyvenimas vyksta pats.

Kai žmonės ima klausti, kas esu ir kokią dvasinę mokyklą atstovauju, vis patenku į keblią padėtį. Kartais pasivadinu jogu, kartais teosofu. dar esu lietuvis, reiškia - romuvis, Dievturys... Dar galėčiau vadintis rašytoju, kokiu žurnalistu, keliautoju-šventklajūniu, interneto puslapio www.yogi.lt kūrėju... gal ir užteks. Tam kartui.

Kas aš Esu? Pasakysiu jums į ausį ant Himalajų viršukalnės.

 

***

 



Narayana-Hari bendra inkarnacija -ankstyvasis evoliucijos periodas praeituose gyvenimuose;

Yatra 0 (apie 7000-5000 p.m.e., liepa-rugpjūtis) Foto: autorius nežinomas


Haridas:


Anuo metu Kūrėjas man padovanojo Gyvybę Žemėje, o tėvai pavadino Arnu.

Vaikystėje labai nemėgau ir bijojau darželio, vėliau mokyklos. Nuolankiai ir kantriai, bet ne iki galo  taikiausi su psichologijos studijomis, o siela labai kentėjo nuo įvairiausių darbinių, ypač vadovaujančių postų. Visai, mane supančiai, tuometinei aplinkai atrodė, kad viską darau gyvenime gerai -  na, esu „kaip visi“. Atrodė, kad esu panašus į žmogų. Bet tik panašus.

Buvo įvairių bandymų surasti, bet, kai sutikau gyvenime Jogą, įsimylėjau ją iš pirmo garso. Abejonių nekilo, nes garsas buvo toks: OOOOOMMM...

Daugiau, kaip prieš dešimt metų pirmasis jogos Mokytojas Vasishtananda, saugantis savo gebėjimus kuklume ir paprastume, pasakė, kad aš dar esu ir Haridas. Pamažėle atėjo suvokimas, kad galima kvėpuoti,  mąstyti ir gyventi  KITAIP.

Tapo daugiau negu aišku, kad degu iš meilės Jogai. Paskubom, dar traiškanotomis nuo letarginio miego akimis, bet jau su tvirtu apsisprendimu plačiai atsimerkti, išvykau į jogos mokytojų kursus Indijoje. O ši šalis, nelauktai tapo dar vienu, nuostabiu ir visai netikėtu, mano didžiausiu gyvenimo atradimu ir meile. Ji daugiau nebepaleido, kviesdama čia sugrįžti dar daug kartų.

Nėra abejonės, kad be vienos meilės negalėjo būti kitos, kad esu priklausomas nuo abiejų  - Jogos ir Indijos. Todėl šis mūsų meilės trikampis neblėsta iki šiol...

Dabar į savo gyvenimą stengiuosi žiūrėti, kaip į pagrindinę mokymosi discipliną, praktiką ir sielos tobulėjimo kelią, stebėtojo akimis. Joga - puiki draugė, nepakeičiama pagalbininkė ir vedlė. Ji kasdien su manimi mintyje, veiksme ar meditavime.

Ne iš pirmo karto pavyko suprasti, kad labai veiksmingas tapimas žmogumi  vyksta namie, šeimoje; dar daugiau -  tai nevaržo jokios mano įsivaizduojamos laisvės...

Dar vienas, neabejotinas Kūrėjo palaiminimas man, atvėręs kelią, yra susitikimas su Krija jogos Meistru Šankarananda Giri. Sekdamas jį, tikiuos ne tik būti panašus į žmogų, bet juo kažkada ir tapti.

Girdėjau tokį posakį, kad mokyti yra lengviau nei mokytis. Labai viliuosi, kad ne todėl šiuo metu mokau jogos.  Tik galėdamas dalintis dėmesiu ir žiniomis jaučiuosi laimingas.

Sutikti vaikai piligriminės kelionės metu Himalajuose; Yatra 2 (2011, balandis). Foto:Prema Yogi

Bent kartą per metus važiuoju Indijon  išmokti dar kažko naujo, kažką prisiminti iš praeities, sutikti jogų, išminčių ar šventų žmonių.  Taip yra, kad iš paskos vyksta nemažas šventklajūnių būrys, kuriems jaučiu pareigą parodyti, atvesti. Šventklajūniai -  tai tokia nenuilstanti dvasios ieškotojų, suaugusių vaikų rūšis, kuriai ir aš pats priklausau...

 

***

Didieji Indijos išminčiai mokė Tyloje. Matyt, kad rašymas, kaip ir  kalbėjimas atitolina nuo Tiesos. Kadangi, jau per visą puslapį nutolome, tai dabar, šypsodamiesi, ir patylėkim...

OM.

 

 



SPRENDIMAS: ezo